Apie tai, „Žinių radijas" laidoje, diskutuoja SADM ministrė Jūratė Zailskienė ir Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė.
Kaip jums visi tie skaičiavimai, kad vis dėlto skurdo padėtis Lietuvoje negerėja, ekonomika auga? Ar jūs, socialdemokratai, sau prisiimate atsakomybę, kad nespėjote kažkaip padaryti to, jog ryškiai pagerėtų skurstančių padėtis?
J. Zailskienė: Pirmiausia, skurdo rizika ir skurdo riba vadinama matuojama pagal tam tikrus dydžius, ir tie dydžiai, man atrodo, jie didėja pagal tai, kaip didėja ir išmokos, vidutiniai atlyginimai ir panašiai.
Gaunasi taip, tarsi patenki šiek tiek į spąstus. Didinamas bazinės socialinės išmokos dydis, didėja minimali alga, didėja pensijos, bet tuo pačiu kyla ir to absoliutaus skurdo riba, nes nusistato minimalių poreikių dydis. Aš galvoju, kad mes, socialdemokratai, tikrai darome labai daug.
Jau 19-a Vyriausybė, metus pradėjo nuo to, kad buvo padidintas ir Bazinis socialinės išmokos dydis iki 70 eurų, buvo padidinta minimali alga, ir mes tą pačią politiką tikrai tęsiame, nes labai svarbu minimalus atlyginimas, kurį gauna patys skurdžiausiai gyvenantys žmonės, nes akivaizdu, kad tie žmonės, kurie gauna minimalų atlyginimą, jie tikrai yra arti skurdo ribos, nes skurdo riba skaičiuojama vienam žmogui, tai yra dalinama šeimoje esantiems asmenims.
Bet kokiu atveju ir kainos kyla, kai kyla atlyginimai. Tada iš karto automatiškai visas krepšelis pakyla, ir vėl tie skurstantys žmonės, kurie dar vijosi tą ribą, jiems ta riba tarsi irgi pakyla su viskuo, bet vėl ta riba kažkur nuėjo į priekį.
J. Zailskienė: Pensininkams didėja pensija didesniu procentu negu minimalus atlyginimas, ir tai leidžia manyti, kad galbūt skurdo riba šiek tiek mažės. Aš tik noriu pasakyti, kad bendromis pastangomis mes turime kažką pasiekti. Vyriausybė ką gali, tai tikrai gali didinti minimalų atlyginimą, didinti pensijas, išmokas vaikams, labiausiai skurstantiems žmonėms.
Ta pagalba iš valstybės buvo, yra ir bus, ir jos tikrai reikia, bet čia, žinoma, turi būti ir bendras kompleksinis požiūris, ir sudarytos galimybės dirbti. Man atrodo, kad labai svarbu net ir paklausti tų žmonių, kurie patiria skurdą, ką gi mes turėtumėme daryti, gal kažko nepamatome.
Tai šitoje vietoje tikrai mes palaikome ir Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijos iniciatyvą kurti tarybą, į kurią įeitų ir tie žmonės, kurie patiria skurdą, įskaitant ir institucijų atstovus.
Ko skurstantys nori iš tikrųjų? 167 tūkst. gyvenančių žemiau absoliutaus skurdo ribos – nemažas skaičius.
A. Adomavičienė: Absoliutus, taip. Tai čia Lietuvos toks rodiklis, bet yra ir tas europinis rodiklis – skurdo rizikos riba – kas penktas susiduria su tuo skurdu. Tai mes labiau linkę žiūrėti į šitą rodiklį, nes jis labiau palyginamas.
Taip pat, jis yra labiau modernesnis, sakyčiau, labiau atliepia tai, kaip visuomenė gyvena.
Kas penktas pas mus?
A. Adomavičienė: Kas penktas, taip.
Tai kiek čia gaunasi dabar?
A. Adomavičienė: 620 tūkst.
620 tūkst. susiduria su skurdo rizikos riba, ir ta riba yra 616 eurų?
A. Adomavičienė: Taip, žmonės gyvena už 616 eurų, ir tada tie, kurie gauna mažiau, sakoma, susiduria su skurdo rizika. Tai ko žmonės, ką jie mato, kaip jie reaguoja į tą situaciją.
Pirmas dalykas – orus požiūris į juos. Man atrodo, ko labai dažnai stinga ir iš susitikimų, kiek mes organizuojame jau nuo 2018 metų, tai pirmas dalykas, kuris krenta į akis, kad jie nesijaučia oriai, jie nesijaučia pilnaverčiai visuomenės nariai, nes tikrai tai labai apriboja, jeigu tavo pajamos yra labai mažos.
Tarkime, turime žmonių su negalia, kurių pajamos yra apie 280 eurų per mėnesį, ir nebūtinai jie gauna kitą papildomą paramą, kaip kompensaciją šildymui ar taip toliau. Tai galime įsivaizduoti, kokiam suspaudime žmonės gyvena ir kokioje desperacijoje.
Ypač jeigu su negalia, tai išvis yra sunku, ar ne?
A. Adomavičienė: Taip. Darbo rinkoje šitokie žmonės yra paskutiniai, kuriuos paims. Vilniuje tų darbo vietų žmonėms su negalia yra daugiau ir pagalbos yra daugiau, bet regionuose tai yra tikrai sudėtingos situacijos.
Ar jų tikrai tiek daug yra? Kiek jų yra, kad mums, sakykime, valstybei būtų didžiulė našta tiesiog normaliai juos prižiūrėti, išlaikyti?
A. Adomavičienė: Būtų finansinė našta tikrai nemaža, nes tų žmonių dabar skaičiais gal tiksliai nepasakysiu, bet jeigu lygintume, tai žmonių su negalia ir sveikų žmonių rodiklius, tai žmonės su negalia dvigubai dažniau skursta.
Tai rodo, kad tikrai prieinamumas prie darbo rinkos, kas visų pirma užtikrina pajamas, prieinamumas prie darbo rinkos yra labai labai ribotas. Antras dalykas, kad išmokos yra tiesiog labai mažos.
Koks tai būtų kiekis?
A. Adomavičienė: Apie 11–12 proc. Dalis jų yra paramos sistemoje nebūtinai dėl negalios. Plius, ką mes matome pagal skaičius, tarkime, Skandinavų šalyse žmonių su negalia statistiškai yra daugiau.
Kai mes susitinkame su žmonėmis, dažnai tą patį sako ir organizacijos, kurios dirba su žmonėmis, kad yra labai daug nediagnozuotų negalių, kur matosi, kad žmogus tikrai turi negalią ir jis tikrai nėra pajėgus dirbti pilnu etatu.
Visos laidos klausykite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Bizūno jums gero - tą daryti.
