„Ką tik atsiminiau tai, ką užmiršau padaryti vakar ir ko jokiu būdu neišeina padaryti rytoj“, – ši geniali frazė, pasakyta vieno kūrinio vaikams herojaus, tiktų bet kuriam Lietuvos politikui.
Dar genialesnė to paties herojaus mintis būtų „Vieni turi proto, o kiti neturi, ir viskas.“
Atpažinote personažą? Taip, tai Mikė Pūkuotukas. Tas pats pliušinis meškiukas, su kuriuo užaugo karta, dabar turinti tvirtą nuomonę apie kiekvieną iš kandidatų į prezidento postą. Įdomu, ką šis mažo protelio Meškiukas pamanytų, susitikęs su kiekvienu iš jų. Greičiausiai jam būtų nesvarbūs žodžiai „teisingumas“, „socialinė atskirtis“, „pensija“, „vidutinės atlyginimas“, „renovacija“, „korupcija“.
Jis užduotų tik vieną klausimą: „Ar bus medaus? Ar šis dėdė ar teta turi medaus?“ Galų gale Mikei Pūkuotukui reikėtų ilgai aiškinti, kas yra prezidentas, ką jis veikia, ir kur tas padaras gyvena. Ar sugebėtume šiam Meškiukui paaiškinti, kas yra prezidentas? Atsakymas – šalies vadovas? Kodėl gi ne?
„Kai neturi ką veikti, veikti vis tiek ką nors reikia“, – truktelėtų pečiais Mikė. Ir, greičiausiai, būtų teisus. Nepasvertos ambicijos ir nesugebėjimas įvertinti savo visuomeninio atspindžio viename iš Kreivosios Karalystės veidrodžių – pagrindinė daugelio rinkimų kampanijos dalyvių problema.
Dažnai ir mes patys apie save galvojame geriau, negu yra iš tiesų. Manome, kad žmonės mus mėgsta ir myli. Tačiau bėgantis laikas ir vis nauji iššūkiai neretai atskleidžia realybę. Tada suprantame, kad turime vos kelis draugus: ištikimą Knysliuką, smegeningą Triušį, protingą Pelėdą, depresuojantį Asiliuką ir narsųjį Tigriuką. Gerai pakrapščius galvą, suprastume ir dar paprastesnį dalyką – kiekvienas esame „visi viename“.
Tik patys renkamės depresiją ar narsą, ištikimybę ar protą. „Ir aš galiu būti toks, kaip jis“, – šaukia žmonės, bet tokie netampa, nes jų vaidmuo kitas. „Būk paprastesnis“, – atskuodžia frazė iš šono.
Ir belieka eiti namo tokiam paprastesniam, prie laiptinės išklausius seno kaimyno perspėjimus, kad tuoj bus karas, greitai mus okupuos. Tas pats kaimynas pradės aiškinti apie šiuolaikinio jaunimo vertybes ir žalingai deformuotus charakterius. O tada ieškosime savyje to Mikės Pūkuotuko, kuris vienu paprastu sakiniu galėtų nupūsti velniop visas grėsmes, žalas, karus. „Tokie jau tie nelaimingi atsitikimai. Jie niekada neatsitinka, kol atsitinka“, – pasakai ir nupūti visas grėsmes, kurias pastaruoju metu taip pamėgo eskaluoti mūsų politikai. Ar yra nors vienas kandidatas į prezidento postą, kuris kalbėtų pozityviai? „Žmonės nusipelnė gyventi geriau“, – sakoma. Vadinasi, dabar murkdomės dumble. „Žmonės nori teisingumo“, – sakoma. Nemeluokime, kiekvienas žmogus ir netgi meškiukas visada nori pavalgyti ir turėti kuo pamaitinti savo šeimą, vaikus. Kaip gyventi, kiekvieną dieną girdint, kad gyvename blogai, kad vagiame vienas iš kito, kad žudome savo kaimynus ir nuolat gąsdiname po kilimu gyvenančiais Baubais?
Tiesa, prisimenate šį veikėją, kuris rydavo kaktusus? Matyt, jis yra savigraužos užpulto politiko metafora – pasislėpęs ir gerklę plėšantis aštriais kaktusų spygliais.
Tačiau rinkimų kampanijoje nėra nė vieno Mikės Pūkuotuko, sugebančio nuraminti vienu sakiniu ir įrodyti, kad viskas yra gerai. O gaila. Atiduotume balsą už Mikę Pūkuotuką? Dėl medaus širdyje arba lėkštėje? Greičiausiai, kad ne, nes puikiai suvoktume, kad politikoje ne apie medų kalbama ir niekada nebūna viskas taip paprastai skanu. Nepatikėtume tuo, kuris siūlytų medaus vonias. Juk esame apgailėtinai pasiilgę permainų, brukamų iš šalies. Tų, apie kurias patys nežinome.
