Nemažai daliai jaunimo artėjanti Žolinės šventė, ciniškai kalbant, tai proga parūkyti žolės. Kažkam ji asocijuojasi su senais pagoniškais papročiaiso kitiems katalikiškos šalies aborigenams tai mergelės Marijos ėmėimo dangun diena.Kiek darniai ši, gana vėlai į kalendorių įkelta, šventė sugulė į klutūrinę dirvą? Kuri prasmė kurią realiai nustelbia?
Be abejo, didžiajai daliai mūsų krašto gyventojų Žolinės šventė neturi kažin kokios prasmės. Nenuostabu, nes Žolinė pirmiausia budina mūsų tikėjimą mirusiųjų prisikėlimu. Juk ortodoksinė krikščionybė (ne tik katalikai, bet ir stačiatikiai) tiki, kad Švč. Mergelė Marija, Kristaus motina, nebuvo palikta žemėje, o paimta su kūnu į dangų. Tokį tikėjimą patvirtinantys šaltiniai siekia III-IV amžius ir šis tikėjimas yra neatsiejama tradicinės krikščionybės dalis.
Tačiau apie tokius dalykus žino tik menkas procentas, nes pažvelgus į apklausų duomenis tenka konstatuoti, kad krikščioniškos tiesos lietuviams yra terra incognita: Lietuvoje yra 80 proc. katalikų, tačiau tik 5 proc. sekmadieniais nepraleidžia pamaldų, 14 proc. nėra buvę išpažinties, tik 38 proc. tiki pagrindine krikščionybės tiesa, kad Kristus prisikėlė, net 84 proc. pateisina abortus (bendrovės „Spinter“ duomenys).
Tad krikščioniška pasaulėžiūra šalies žmonėms nėra tapusi sava. Negana to, galėtume teigti, kad klesti fasadinė katalikybė, kuri nesuteikia stiprios vertybinės atramos. Nors skelbiame, kad gyvename Marijos žemėje, pavyzdžiui, jos vaikams Biblijos išmintis yra atgyvena, o ne gyvenimo vadovas. Ar po šito reikėtų stebėtis mūsų visuomenę griaužiančiomis negerovėmis?
Marijos ėmimas į dangų yra ir kiekvieno mūsų lemtis, tikime tuo ar ne. Marijos figūra atskleidžia, kad tikėjimu, viltimi ir meile priimta Evangelijos žinia veda į prisikėlimą, be kurio gyvenimas yra kaip druska be sūrumo.“
