Nors vis dar gaji nuomonė, kad kiaulių gripo grėsmė perdėta, tačiau pastarieji įvykiai Ukrainoje rodo: situacija gali tapti nevaldoma. „Sekundės“ žurnalistų eksperimentas įrodė, kad ne visi panevėžiečiai supranta, kam dėvimos papildomos apsaugos priemonės. Vaikščiojant užsirišus kaukę miesto gatvėse, prekyvietėse, parduotuvėse dažniausiai buvo sulaukta pašaipių žvilgsnių ir replikų.
Pirmąja eksperimento vieta tapo Panevėžio centrinis turgus. Smalsūs miestiečių žvilgsniai ir nuostaba veiduose išdavė, kad laukia įdomūs įspūdžiai.
Vos įžengus į turgų prie batų kioskelio diskutavusios moterys staiga ėmė elgtis labai keistai. Viena nosine užsidengė burną ir nosį, o kita, apžiūrinėjusi batą, įsikniaubė į jį.
Einant gilyn į turgų, praeivių ir prekeivių žvilgsniai darėsi vis smalsesni. Pasigirsdavo nustebusių balsų.
„Žiūrėk, jau ir Panevėžyje dėvi kaukes“, – čiupdama už alkūnės ir bedusi pirštu į mane draugei rodė pro šalį einanti moteris.
Nuostaba ir pritarimas
Šiek tiek pasivaikščiojęs po turgų ir apsipratęs su smalsuolių žvilgsniais nusprendžiau, kad laikas įsijausti ir į pirkėjo vaidmenį. Stabtelėjęs prie vienos iš palapinių, kurioje buvo prekiaujama megztiniais, prekybininkės paprašiau leisti pasimatuoti.
Moteris geranoriškai sutiko padėti. Atrodė, kad mano išvaizda jos nenustebino. Pardavėja kuo ramiausiai ėmė pasakoti apie savo prekes, tik vėliau atkreipė dėmesį į kaukę.
„Labai gerai, kad jūs su kauke, protingai elgiatės. Jei žmogus jaučia simptomus ar bijo užkrėsti kitus, tai – geriausia išeitis. Tikriausiai ir mums turguje reikėtų kaukes dėvėti, nes nemažai pardavėjų jau serga gripu, tačiau eina dirbti. Tokiems priekaištaujam, kad ir kitus susargdins. Juk grįžę į namus rizikuojam užkrėsti savo vaikus“, – apie padėtį turguje pasakojo pardavėja.
„Tai natūralu ir normalu, pati mąsčiau, kad laikas užsirišti kaukę“, – tikino kitoje turgaus pusėje prekiaujanti žieminėmis striukėmis moteris.
Tačiau taip manė tik nedaugelis. Kai kurie, pamatę artėjantį kaukėtą žmogų, sprukdavo šalin.
„Per radiją šiandien sakė, kad privalome dėvėti kaukes, bet netikiu, kad jos gali apsaugoti nuo gripo“, – jau iš tolo ėmė komentuoti dar viena turgaus pardavėja.
Didžiausia staigmena laukė viename iš mėsos paviljonų. Įėjęs į patalpą ir apsidairęs išgirdau skardų juoką. Pakėlęs akis negalėjau sulaikyti šypsenos. Priešais stovėjo pardavėja su tokia pat kauke, kokią dėvėjau ir aš.
„Jie čia visi serga gripu, o aš nenoriu apsirgti, todėl ir kaukę užsirišau“, – teigė moteris.
Parduotuvėse dėmesio mažiau
Palikęs turgų, patraukiau į vieną iš bankų tvarkyti ilgai atidėliotų reikalų. Užsukęs į miesto centre esantį banką pasiėmiau eilės numerį žymintį čekį ir ėmiau laukti. Iš pradžių nepastebėjau pašiepiamų žvilgsnių ir šypsenų, kokias teko matyti turguje, tačiau vėliau to neišvengiau.
Neilgai laukęs vėl patekau į neįprastą situaciją ir pasijutau lyg būčiau raupsuotasis. Savo eilės laukiau sėdėdamas ant suolelio.
Mano kaimynai iš dešinės ir kairės, buvę pirmieji eilėje, patraukė pas aptarnaujančius banko darbuotojus. Ant suolelio likau vienas. Tačiau labai nustebau, kai atsigręžęs išvydau, kad už nugaros esantis suolelis pilnas klientų, o netoli stovintys žmonės nė neketino prisėsti šalia manęs.
Užgaulių replikų teko išgirsti einant miesto gatvėmis. Vienas atvejis privertė susimąstyti, kad į plintančią ligą kai kurie miestiečiai žiūri labai provincialiai – du einantys pro šalį jaunuoliai imitavo kiaulės kriuksėjimą, taip išreikšdami panieką.
Mažiausiai dėmesio ir smalsių žvilgsnių sulaukiau didžiuosiuose prekybos centruose. Čia pirkėjus labiau domino surašytos kainos, o ne šalia besisukinėjantis kaukėtas žmogus.
Mantas TOMKŪNAS
