Stebime įvykius Ukrainoje ir kai kas vis dar atrodo sunkiai suprantama. Kas trukdo Ukrainai efektyviai apsiginti nuo Rusijos ir vietinių teroristų? Kokias silpnas vietas išnaudoja puolantieji nepriklausomą Ukrainą ir jos piliečius? Kodėl kartais atrodo, kad Ukrainos valstybės pajėgos prieš teroristus atlieka keistus ritualinius šokius, ir ne visada imasi tikrų rimtų veiksmų?
Atsakymų reikia ieškoti ne tik karybos srityje. Didysis atsakymų atsakymas yra labai buitinis ir, deja, sutinkamas ir pas mus, Lietuvoje. Korupcija yra būtent tas neįtikėtinai didelis gynybos pajėgumus mažinantis veiksnys. Daug didesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Kas krenta į akis? Pavardinsiu tik keletą dalykų.
Pasieniečių dalinys apsupamas ir apšaudomas, o kariuomenė į tai reaguoja vangiai. Kitas pasieniečių dalinys apsupamas ir apšaudomas granatsvaidžiais, dėl to yra priverstas paleisti teroristų lyderį, o po to paaiškėja, kad jokio mūšio pėdsakų nerasta, nors teroristų lyderis išvažiavo džipu.
Ukraina į antiteroristinę operaciją pasiunčia daug profesionalių karių, kurie tai močiutės su kočėlu išsigąsta, tai dar kas nutinka, o geriausi rezultatai yra iš ką tik suformuotų ir mažai parengtų nacionalinės gvardijos savanorių.
Pasienio kontrolė tarsi ir yra, tačiau Ukrainoje vis atsiranda naujų samdinių iš Rusijos. Policija tarsi ir yra, tačiau leidžia savivaliauti netgi atėjusiems su svetimos valstybės vėliava. Reikalams pakrypus sudėtingesne linkme policija tiesiog dingsta.
Atsakymas – tai ne tik patriotizmo ir motyvacijos stoka ar prastas vadovavimas. Esmė yra žodyje korupcija.
Pagalvokim paprastai apie kelis korupcijos variantus ir kur tai atveda. Tarkime, žmogus į tarnybą stoja pagal pažintis ir jo tikslas geruoju atveju yra šilta ramybė, arba dar blogiau – galimybė imti kyšius. Ir staiga jam sako – eik, kariauk, rizikuok gyvybe dėl kitų.
Jis to nedarys, nes nėra įpratęs dirbti tai, kas priklauso, ir yra per daug įsipareigojęs korupciniams partneriams.
Ukrainos informacinio pasipriešinimo lyderis taikliai aprašė tai, kas vyksta pasienyje (ir dėl ko ne kartą esu perspėjęs Lietuvoje). Jei ilgą laiką imdavai kyšius, kad leistum per sieną pirmyn ir atgal kontrabandą – tai negi nustosi tai daryti, kai kyšis gal net didesnis, o jo atsisakymas – rizikingesnis? Kažkada gal pradėjai ir nuo cigarečių kontrabandos. Tačiau neslėpkime – tie patys nelegalūs takai bus naudojami ir ginklams, ir žmonėms.
Kalbant apie korupciją Ukrainoje ir kokį mastą ji buvo pasiekusi iki Maidano revoliucijos, prisiminkime nuotraukas iš V. Janukovyčiaus vilos. Visi susidarė įspūdį, kokiuose korupcinės prabangos baseinuose maudėsi buvęs valstybės prezidentas ir jo komanda. Ši prabanga nenukrito iš dangaus. Ji iliustruoja ir tą korupcijos lygį, kuris buvo (ir gal tebėra) įsiskverbęs į valstybės struktūras.
Tikrai nenoriu pasakyti, kad Lietuvoje šia prasme situacija kaip Ukrainoje. Esu tikras, kad geresnė. Tačiau manyti, kad viskas puiku yra tolygu visiškai nesuvokti to, kas vyksta.
Šiame kontekste man ypač džiugu, kad kolegos Vitalijaus Gailiaus vadovaujama Seimo Antikorupcijos komisija ėmėsi vieno projekto, kurį bandžiau įgyvendinti prieš penkerius metus, bet Lietuva tam, sprendžiant iš tuometinio nepalaikymo visais lygiais, dar greičiausiai „nebuvo pribrendusi“.
Tai yra taip vadinamas atsparumo korupcijai testas. Esmė paprasta – sudarai valstybės tarnautojui ar pareigūnui sąlygas pasielgti korupciškai, panašiai kaip slapto pirkėjo testo metu, tik daug detaliau reglamentuota ir fiksuojama. Jeigu jis atsilaiko – testas išlaikytas. Jei ne – eini ieškotis kito darbo.
Ir dar kartą prisiminkime – korupcija tai ne tik buitinė, ekonominė ir kultūrinė problema. Ukrainos atvejis gerai iliustruoja, kad tai ir esminė nacionalinio saugumo problema.
Remigijus Šimašius, Liberalų sąjūdžio vicepirmininkas, Seimo narys
