Kunigas Astijus Kungys stebisi, kad Lietuvoje, kaip ir visame šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje, iš krikščioniškų Kalėdų kažkaip keistai dingsta svarbiausias šventės asmuo. „Kai nebematome esmės, nebesuprantame, kad švenčiame Jėzaus gimimo šventę. Parduotuvėse ir atsiranda tokių skelbimų: „Kalėdos prasideda čia!“ Tikrai Kalėdos neprasideda parduotuvėje. Negali verslo imperijos pasisavinti tos šventės. Kalėdos pirmiausia prasideda žmogaus širdyje“, – sako Mažesniųjų brolių (pranciškonų) ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ministras brolis Astijus Kungys.
- Kunigas Kazimieras Vasiliauskas yra pasakęs, kad nėra daugiau tokių naktų, kurios būtų tokios poetiškos ir mums sukeltų tiek daug brangių prisiminimų iš viso gyvenimo, kaip Kalėdos. Kaip Jums atrodo, kodėl Kalėdos – tokia išskirtinė šventė?
- Kalėdos daug kuo susijusios su mūsų vaikyste. Todėl jos tokios poetiškos ir sukelia daug prisiminimų. Ši šventė apgaubta tam tikros paslapties. Dabar aš, suaugęs žmogus, kunigas, jau kitomis akimis žiūriu į Kalėdas, bet būtinai tikėjimo dalykuose yra ir mano žmogiškoji patirtis, išplaukianti iš vaikystės.
Pranciškonų teologijoje Kalėdos ypač svarbios. Suprantame, kad Dievas yra priėmęs žmogaus kūną, kad per Jėzų Kristų Dievas tampa žmogumi. Tuo, kuris turi jausmus, kuriam skauda, kuris gailisi, kuris verkia. Pranciškonų teologijos paveiktas menas ėmė kitaip vaizduoti Jėzų – ne kaip karalių, sėdintį garbės soste kažkur tarp debesų, bet labiau kaip žmogų.
Tai puikiai atspindi mūsų Vilniaus Bernardinų bažnyčioje esanti labai graži freska, kurioje nutapyta Marija, maitinanti kūdikėlį Jėzų. XIII–XIV amžiais pranciškonų veikiami keitėsi ne tik žmonių mąstymas, bet ir dailė, architektūra, muzika įgavo žemiškesnį ir žmogiškesnį atspalvį.
Kalėdos yra tas taškas, kur žmogus susitinka su Dievu. Antra vertus, Dievas priima žmogaus prigimtį. Manau, kad tai vienas nuostabiausių tikėjimo momentų.
- Adventą – rimties ir susikaupimo metą prieš Kalėdas – iš viešojo gyvenimo, regis, jau negrįžtamai išstūmė prieškalėdinės linksmybės ir ryškios prekybos centrų nuolaidų akcijos. Daugelis žmonių Kalėdų jau nesieja su tikėjimu. Jiems tai tik pasaulietinė šventė, turinti savus ritualus ir herojus. Ar Bažnyčia jau susitaikė su šiais pokyčiais?
- Bažnyčia yra tikinčiųjų bendruomenė ir laikosi senosios tradicijos, kad adventas yra metas, kai žmogus giliau žvelgia į save. Todėl jis vengia blaškymosi, stengiasi išlaikyti tam tik rą rimtį.
Bet visuomeniniame gyvenime yra visai kitaip. Įžengėme į XXI amžių. Nori nenori dauguma gyventojų gyvena miestuose. Čia gimsta nauja kultūra, daranti įtaką ir krikščionių bendruomenei.
Mums nebereikia vakarais sėdėti namie, rankomis daryti dovanėlių artimiesiems ir draugams, galime taupydami laiką įsigyti jų parduotuvėje. Žmogus lyg ir nebegali išvengti prekybininkų.
Manęs netrikdo tas šurmulys, prieš laiką pasipuošiančios parduotuvės. Tačiau kartais atrodo, kad žmonės per adventą taip pavargsta, taip „išsitaško“, visokiausiuose renginiuose su kalėdiniu atspalviu dalyvauja, kad paskui, kai ateina tikrosios Kalėdos, jau nori nebe švęsti, o tik ilsėtis patogiai įsitaisę fotelyje priešais televizorių.
- Ar tai blogai?
- Man atrodo, kad tas poilsio dienas kaip tik reikia praleisti su savo artimaisiais, draugais, o šventes pradėti švęsti po Bernelių mišių – gruodžio 24-osios naktį.
Keistas man ir kitas dalykas. Kanadoje, Toronte, indų parduotuvėje, kurioje parduodami smilkalai ir kitokie egzotiški Rytų produktai, pasitinka užrašas „Merry Christmas“ (linksmų, džiugių Kalėdų – angl.), nors tie indai, manau, nieko bendro su krikščionybe neturi. Tas pats užrašas kabo ir prie sekso reikmenų parduotuvės.
Tuomet prisiminiau vieno amerikiečio kunigo frazę, ištartą per pamokslą: „Kalėdų meto priežastis yra Jėzus.“ Iš tikrųjų šis nesusipratimas ir Lietuvoje mane truputėlį liūdina. Tai, jog nesuvokiama šios šventės esmė, rodo kad ir tokia reklama – „Be kalėdinio alaus ar be televizijos, kuri atneš kalėdinę viltį, nebus tikrų Kalėdų...“
- Gimtadienis be jubiliato?
- Iš tikrųjų Kalėdų nėra, jeigu nešvenčiame Jėzaus – Dievo Sūnaus gimimo dienos. Įsivaizduokite, aš ateičiau švęsti jūsų gimtadienio. Stalai visur nukrauti vaišėmis, yra specialaus gimtadienio alaus, įjungtas televizorius, bet jūs esate vonioje. Tai kokia man šventė be jūsų?
Krikščionys per Kalėdas mini asmenį – Jėzų Kristų. Švęsti Kalėdas be jo, manau, yra nesusipratimas. Dažnai žmonėms sakau: kai susirenkate Kūčių vakarą ar Kalėdų dieną, sukalbėkite tyliai maldelę „Dievo Sūnau, aš sveikinu tave su tavo atėjimu į Žemę, gimimu šiam pasauliui.“ Jeigu žmogus bent mintyse taip pasako, tada ir prasideda Kalėdos jo širdyje.
- Pastaruoju metu dažnai lankotės Italijoje, JAV, Kanadoje. Ar mūsų Kūčios labai skiriasi nuo šių šalių Kalėdų papročių?
- Amerikoje, Kanadoje nėra papročio pasninkauti Kalėdų išvakarėse. Jie per Kūčias valgo normalią vakarienę, rengia koncertus, programas ir sotūs, geros nuotaikos eina į Bernelių mišias. Mano nuomone, lietuviai viską daro labai prasmingai, paeiliui. Prisimenu vaikystę: tėtis – darbe, mama visą dieną ruošia, dirba, mums – vaikams, duoda pjaustyti burokėlius ar silkę valyti, seilė bėga, valgyti norisi, bet negali – pasninkas, reikia laukti vakaro, kai valgysi dvylikos patiekalų Kūčių vakarienę, paskui eisi į mišias. O grįžęs, jau naktį, kvailioji, valgai, kas liko. Mėsiškus patiekalus – tik Kalėdų dieną. Tam tikra tvarka čia yra, tam tikras augimas, ėjimas į išsipildymą.
- Ar bandėte svetur kažką panašaus įdiegti?
- Keletą metų gyvenau Italijoje, tai mes, lietuviai, bandydavome italų vienuolynuose mūsiškes Kūčias surengti. Italams buvo keista, jie pasninkaudavo, bet juos nervindavo ta žuvis, tos kanapės, tos aguonos iš Lietuvos atsivežtos. Jie jautėsi kažkaip nejaukiai, norėjo normaliai pavalgyti.
- Šios Kalėdos ypatingos dėl užklupusio sunkmečio. Vieni neteko darbo, kiti nepritekliaus prispausti taip pat šventes pasitiks kukliau. Kai kas galbūt susimąsto, kodėl Dievas leido tą krizę? Kokias mintis Jums kelia šis sunkmetis?
- Yra lietuviška patarlė: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera.“ Arba kita: „Draugą nelaimėje pažinsi.“ Girdžiu, kad fi rmos atiminėja iš valstiečių traktorius, nes šie nebegali išsimokėti, kiti praranda darbą, nebeišmoka skolų, bet tai nėra Dievo bausmė.
Per sunkmetį žmonės pastebi, kas yra tikrieji draugai: verslo partneriai ar kaimynai. Sunkmetis patikrina ne tik draugus, bet ir šeimos narius: vyras ir žmona remiasi vienas į kitą, vaikai, matydami sunkumus, mažiau iš tėvų reikalauja.
Per kiekvieną išbandymą žmonės suartėja, išsigrynina, atsijoja pelus nuo grūdų. Šiuo požiūriu krizė gali būti vienas gražiausių laikotarpių. Tikinčiam žmogui kiekvienas sunkus išbandymas atneša kažką pozityvaus ir paskui duoda gerų vaisių. Sunkmetis ir mus pačius ugdo, skatina būti saikingesnius, dėmesingesnius, moko atsakomybės už tam tikrus savo sprendimus. Net ir mūsų politikus šis metas moko, kad neatsakingas valstybės fi nansų naudojimas apsunkina visų visuomenės narių padėtį.
- Bendraujate su daugeliu žmonių. Ką matote: šiuo metu jie geresni ar piktesni?
- Manau, tas piktumas paviršutiniškas. Aišku, situacija tragiška, kai žmogus neturi ko valgyti, metamas iš buto. Miestų pensininkai sunkiai gyvena, ir kai išeina į gatves, aš juos suprantu. Bet kartais kai kurioms politinėms jėgoms reikia to triukšmo, tų nepatenkintų veidų.
Tie patys mūsų pensininkai turbūt prisimena pokarį. Jų tėvai arba buvo ištremti, arba, likę Lietuvoje, varomi į „kolchozus“, buvo nusavinamas jų turtas, kad ir nedidelis derlius. Bet ano laikotarpio niekas nevadino krize.
Manau, per daug esame išpaikinti, daug ką matuojame materialiais dalykais. Bet aš galvoju, kad turime išmokti daug ką vertinti dvasinėmis kategorijomis. Kad ir kas Lietuvoje vyko: artimieji buvo šaudomi, tremiami, likdavo maži vaikučiai – juos priglausdavo kitos šeimos, augindavo, paskutiniu duonos kąsniu dalydavosi. Bet žmonės ir tada patirdavo laimę, kukliai švęsdavo šventes.
Dabar turėtume ne tik kaltinti politikus, Seimą, bet ir patys atsakyti už savo gyvenimą, taip pat materialųjį. Jeigu esu dvasios žmogus, bet kaip išbandomas nesutriksiu, pasitikėsiu Dievu, daug ką pakelsiu. Žinoma, jeigu matome neteisybę, negalima tylėti. Bet pirmiausia reikėtų pažvelgti į save, apmąstyti, ar viską pats padariau, ir tik tada eiti į gatves ir reikalauti iš kitų.
- Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms, rytoj vakare sėsiantiems prie Kūčių stalo?
- Pirmiausia džiaugiuosi, kad žmonės susės prie Kūčių stalo. Norėtųsi, kad Kūčių vakarienė būtų padėkos šventė už kiekvieną šeimos narį, kad vienas kitam dėkotume. Iš tos padėkos kils supratimas, kad esame šeima, kad esame artimi ir vieni kitiems reikalingi. Iš tos bendrystės gims viltis, kad į naujuosius metus įžengsime galbūt su randais, sužeistomis širdimis, bet atleidę ir susitaikę. Linkiu, kad Kūčios ir Kalėdų šventės būtų džiugios ir kad pirmiausia švęstume Dievo Sūnaus gimimo šventę. Jeigu tai švęsime, bus tikros Kūčios ir tikros Kalėdos.
Arvydas Jockus
