Mes visi išaugome iš vaikiškų pasakų, kurių amžius siekia gilius senovinius laikus. Pabandysime pasaką pritaikyti šių dienų aktualijoms. O buvo taip...
Šiais niūriais, gūdžiais laikais gyveno šeima. Gyveno mama, tėtis ir jie turėjo kelis vaikus (tiek, kiek yra seime daugumos koalicijos partnerių). Šeima buvo gausi, tad tėvams kasdien buvo galvos skausmas, kaip išlaikyti šeimą (įsivaizduokite, juk nuolat koalicija braška), kaip patenkinti ne tik savo būtiniausius poreikius, bet ir įmantriausias vaikų užgaidas.
Tėtis ir mama gerai sutarė, o vaikai nuolat bardavosi tarpusavy, nuolat rungtyniavo. Šeima gyveno nei tai gerai, nei tai blogai. Šiais metais diržus suveržę, kiek įmanydami stengėsi prieš kaimynus pasirodyti, kad vis dar nenuskurdę. Nu kur tu mielas prisipažinsi! O diržus veržėsi todėl, kad mamai sumažino atlyginimą, tėvui irgi ne pyragai darbe. Bet jie vis tiek ir toliau gyveno ne pagal kišenę, kaip ir įprasta, prisidarė skolų (na kas jas varginsis atiduoti, juk artėja metų galas, tad skolas jie nutarė perkelti kitiems metams).
Štai ne už kalnų Kalėdos, reikia juk vaikus pradžiuginti. Susisodino vaikus mama ir klausia:
-Na mielieji, ko norėtumėte dovanų?
Nepamirškite, kad šiais laikais vaikai jau žino, kad dovanas perka tėvai, o ne Kalėdų senelis atneša.
Vaikai, kad sujudo, kad pradėjo vienas per kitą šaukti, vardinti savo norus, kurie buvo nerealūs. Tėvas už galvos susiėmė. Vargšelis neišmano, ką daryti – dovanoms susidarys daug didesnė suma nei pernai. Lyg ir taupė, diržus veržėsi, o, pasirodo, išlaidos net ir taupymo metu padidės. Tėvas raunasi plaukus nuo galvos, nebeišmano ką daryti. „Ot siurbėles ant savo galvos užsiauginau“, - mintyse tėvas keikia vaikus. Bet nieko negali padaryti, vaikai atsirado iš sąjungos, negi išsižadėsi. Motinai irgi ne pyragai, bet ko nepadarysi dėl vaikų, žiū ims jie ir dar pabėgs iš namų.
Kur matyta, kur nematyta, pasirodo teta, o tetos griežtos būta. Ji nepatenkinta burba, kad šeima išlaidauja sunkiais laikais, negalvoja apie ateitį. Ko abu tėvai garsiai nepasako, tą pasako teta. Bando ji vaikus paprotinti, kad jie sumažintų savo norus, kad atsižvelgtų į šiandieninę situaciją. Bet ne, vaikai jos net nesiruošia klausyti, toliau spiegiančiais balsais vardina savo norus. Dėl šeimos šventos ramybės, tėvai palaiko vaikų norus. Teta išeina it musę kandusi.
Ilgai svarsčius tėvam kilo išganinga mintis. Iš nepatogios padėties padėti išbristi jiems gali jų turtingasis dėdė, kuris gyveno užsienyje. Tik bėda, tas dėdė buvo skrudžas, na, liaudiškai tariant - šykštus, bet be galo sumanus. Net ir sunkiais laikais jis mokėjo „užkalti pinigo“ (atsiprašau už žargoną ). Jis lupdavo iš skolininkų didžiules palūkanas, bet tai neatbaidė abiejų tėvų. O ką daryti? Kaimynai neskolina jau seniai jiems pinigų (šalies bankai), o ir sąlygos jų ne ką geresnės. Juk dėdė savas žmogus, ko iš jo nepasiskolinti. Tad, kaip minėjau, tėvai nutarė skolintis pinigų iš turtingojo dėdės nepaisant didelių palūkanų. Vaikų norai yra svarbiausia šiuo metu. O taip pat ir šeimos gerovė.
Ateina džiaugsmingos Kalėdos šiai šeimai, vaikai gaus ko labiausiai trokšta, nesvarbu, kad kitais metais laukia nežinia dėl to, kaip pragyvens. Svarbiausia kad vaikai būtų ramūs.
Šios pasakos veikėjai:
Mama – Seimo pirmininkė
Tėtis - Ministras pirmininkas
Vaikai – Seimo valdančioji dauguma, koalicijos partneriai
Vaikų siaubas – teta – Prezidentė
Turtingasis dėdė - Užsienio bankai
Valdas
