Jaunoms šeimininkėms turbūt puikiai pažįstamas gėdos jausmas, kai ketvirtą dieną šeimai vakarienei kepami „skanieji“ blynai tampa „ir vėl blynais“ arba pietums greitomis sulipdyti kotletai lieka nesuvalgyti ir apsitraukia pūkuotu pelėsiu. Ką darome suvokusios, kad prarandame moterišką orumą ir teršiame dailiosios lyties virėjų garbę? Pagalandusios peilius, griebiamės eksperimentų. Kokių? Kurių kvapai, sklindantys iš virtuvės, priviliotų visus šeimos narius prie stalo. Mielosios, kviečiu kartu su manimi paeksperimentuoti virtuvėje arba bent, nusivalius riebaluotus pirštus, šyptelti iš savęs ir savo šedevrų.
Virtuvėje sunkiai susidraugaudavau su žuvimi. Patiekalai, kaip taisyklė, išeidavo prėsko skonio, negelbėdavo nė citrinos sultys. Pastarosiomis savaitėmis sparčiai dygstantys dukros nuolatiniai dantys man metė iššūkį: motin, arba dukrai gamink ką nors, kas turi fosforo, arba per tavo apsileidimą jie ištrupės dar dukrai nespėjus jaunystėje patirti pirmojo bučinio. Kartą jau buvau patyrusi, kad keistą žuvies būdą „nepasiduoti“ marinavimui (arba prieskoniai neskvarbūs, arba 15 minučių pabūti juose nepakanka), galima apeiti jos nemarinuojant, tačiau prieš patiekiant apkepti orkaitėje kartu su daržovėmis.
Daržovių sultys suteikia skonio. Net ta šlykštynė pangasija tada tampa valgoma. Žiūrėdama Džeimso Oliverio laidą, keptuvėje apkeptą jūros lydeką tekštelėjau ant majonezu ir Vorčesterio padažu išteptos pjaustymo lentelės. Kaip ten gaminama su meile? Gaivališkai, veržliai... Tas vyras verčia juo žavėtis. Kaip viskas jam paprastai išeina: produktai tiesiog patys sulipa į puodą. Jam gaminant miltai byra visur, lentelės jis iš viso neplauna (apverčia ir toliau pjausto) ir apskritai, atrodo, kad ne gamina, o žaidžia – kaip vaikas smėlio dėžėje. Gracingai susmulkinau pomidorus, įsigytus su akcija, ir surizikavau vietoj sūrio ant jų guldyti sūrio gaminį su augaliniais riebalais. Prireikus susiveržti diržus į dienos meniu vietoj keliolikos litų kainuojančio „Tilsit“ to „augalinio riebalo“ galima gauti už 9,99 Lt.
Mieli draugai, griaunu mitą, kad sūrio gaminiai nesilydo – lydosi kaip pasiutę. Nežinau, ką lenkai deda į tą sūrį, tačiau mėgindama per „Google“ išsiaiškinti, kas yra tas priedas bakterinės kultūros dažiklis, man paieškos meniu antroje vietoje pateikė grindų valiklio koncentratą „PIP floor cleaner“. O Viešpatie... Ramindama save, kad dėl greitos maniškių vaikų medžiagų apykaitos tas „brudas“ pasišalins nespėjęs įsiskverbti į žarnyno sieneles, pašoviau žuvį 10-čiai minučių į orkaitę. Pasimokiusi, kad vaikai valgo ir akimis, patiekiau viską juodoje lėkštėje.
Kontrastai stimuliuoja, o dideliame inde porcija visuomet atrodys mažesnė nei yra iš tiesų. Neapsirikau. Kol dukra, sužinojusi, kad gaminu žuvį, kūrė krūvą pasiteisinimų, kaip jai skauda dantį ir ji negali valgyti, sūnus pagyrė: „Mamyte, gražu“. Tačiau didžiausias laimėjimas buvo išgirsti „noriu dar tos mėsos“ ir pamatyti tuščią dukros lėkštę. Mielieji, su prėsku skoniu susidraugauti nebūtina – su juo reikia kovoti iš peties: žuvis, pomidorai, sūris, prieskoniai, majonezas... Ko gero, šį kartą po mano virtuvės įrankiais patekusiai žuviai mirti buvo verta.
Viltė PASKUTINIENĖ
