REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kai mirtis mieliau už gyvenimą

Kasdienybėje visada yra žmonių, kuriems gyvenimas tą minutę atrodo siaubingai apkartęs. Tada linkstama ir į savižudybę. Lietuva pastaraisiais metais vis yra tarp šalių, kuriose įvyksta daugiausia savižudybių. Ieškoma priežasčių ir kaltųjų, o statistika – tokia pat juoda.

REKLAMA
REKLAMA

Niekieno nepastebėtas ir nesulaikytas

Pradėjo gerti raminamuosius vaistus ir atsainiai žiūrėti į studijas. Į lengvą egzaminą net nėjo, o tėvams pasakė, kad neišlaikė. Išsiuntė tėvams neseniai iš jų gautus pinigus studijoms – per 1300 litų. Sutvarkė savo kambarį bendrabutyje, ant lovos sudėjo savo daiktus, nebeatsiliepė telefonu. Užrakino kambarį...

REKLAMA

Taip elgėsi vienos Kauno aukštosios mokykloje studentas Tomas (21 m.), kaip dabar jau aišku, ne vieną dieną tyliai svarstęs pasitraukti iš gyvenimo ir suplanavęs savižudybę. Vaikino kūnas, kabantis kilpoje, buvo aptiktas miške, Kauno pakraštyje.

Kaip pasakytų psichologai, Tomo elgesys – tarsi iš klasikinio psichologijos vadovėlio, kuriame analizuojama, kaip atpažinti žmogų, svarstantį apie savižudybę. Mat tokie žmonės, kai apsisprendžia, paprastai laido, rodos, nekaltas užuominas: „Et, nėra dėl ko gyventi“, „Jau nenoriu gyventi“, „Man viskas nusibodo“. Be to, atiduoda skolas, atsisveikina su savo artimiausiųjų ratu...

REKLAMA
REKLAMA

Tik studento Tomo skleistų ženklų niekas neatpažino, nesuprato, neįskaitė, nes paskutinėmis jo gyvenimo dienomis nieko nebuvo šalia – vyko egzaminų sesija, bendrabučio draugai prasiskirstę, o tėvai – tolimame Žemaitijos rajone.

Ir apskritai Tomas mėgo vienatvę, buvo uždaro būdo, nelinkęs atverti širdį ir parodyti jausmus, labai jautrus. Bendrakursiai jį vadino vienišiumi. Vaikinas laisvalaikį leisdavo prie knygų ar kompiuterio.

Vienos priežasties nėra

Tomo rūpestingus tėvus, nuolat jam skambindavusius ir klausinėdavusius, išklausydavusius, prislėgė netekties skausmas, kartu – neatsakytų klausimų našta. Sūnus nepaliko atsisveikinimo laiško, todėl priežastį, pastūmėjusią į kilpą, jiems dabar belieka spėlioti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Žinomas psichologas vilnietis Paulius Skruibis, vadovaujantis „Jaunimo linijai“ – emocinę paramą telefonu ir internetu teikiančiai tarnybai, – tvirtina, kad vienos priežasties, dėl kurios žudomasi, dažniausiai nebūna – ją „atranda“ tik tokio žmogaus artimieji. „Paprastai yra daug slegiančių priežasčių, jų sudėtingas ir kartais lemiantis derinys, – sakė psichologas. – Žmogus jaučiasi blogai – tampa dvasinio skausmo įkaitu. Jam sunku – kaip griūvančiai namo sienai, iš kurios vidurio vis išardoma po plytą. Tada žmogus turi vieną tikslą – kaip „išjungti“ tą skausmą? Vieni griebiasi vaistų, kiti – alkoholio, treti – ir to, ir to. Jeigu dvasinis skausmas „neišjungiamas“, žmogus ryžtasi nebegyventi“.

REKLAMA

P. Skruibis įsitikinęs, kad tokiam žmogui, jeigu yra kam su juo bendrauti, galima padėti – užtenka būti šalia, išklausyti, nuoširdžiai elgtis. Tada dvasinis skausmas sumažėja – juo tarsi nusikratoma, pasidalijama.

„Dažniausiai tas laiko tarpas, kai žmogus linksta į savižudybę, galvoja apie tai, nėra labai ilgas, todėl labai svarbu, kad tuo momentu žmogus nebūtų vienas – tada jį galima išgelbėti, – teigė psichologas. – Darbo patirtis rodo, kad didžioji dauguma nuo savižudybės atkalbėtų, išgelbėtų žmonių po to labai džiaugiasi. Vadinasi, mirti jie norėjo tik tam tikrą momentą“.

REKLAMA

Kaltės jausmą – išguiti

Neseniai iš gyvenimo pasitraukė vienos Kalvarijos savivaldybės (Marijampolės apskr.) mokyklos devintokas Andrius (16 m.). Namų verandoje pasikorusį paauglį ankstų rytą aptiko kiti šeimos nariai. Andriaus pasigesta prieš naktį, tragedijos išvakarėse, bet draugai, pas kuriuos vakare jis buvo išėjęs, nieko negalėjo pasakyti, o kitur vaikino skubiai neieškota.

Po devintoko mirties jo artimuosius prislėgė kaltės jausmas – kad nepastebėjo, nesuprato, neįskaitė jo minčių, taip pat – kad galbūt savo kasdienybėje seniai darė kažką ne taip. Bendramoksliai svarstė: galbūt į savižudybę pastūmėjo nelaiminga meilė? Savo ruožtu svarstė seniūnijos darbuotojai: gal per sunkus buvo daugiavaikės šeimos gyvenimas apie šviesią kasdienybę pasvajodavusiam protingam vaikinui?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Turbūt kažkada kažkas kažką pražiūrėjo. Ir mes pražiūrėjome, – pripažino seniūnijos seniūnė. – Ne vienas dabar jaučia kaltę, kad prarastas ramaus būdo, linksmas, nemėgdavęs skųstis vaikinukas“.

Andriaus artimieji tik po tragedijos sakė pagaliau supratę, ką reiškė kelis kartus iš jo lūpų išgirstas „Išeisiu...“ Vieni tai nuleisdavo negirdom, kitiems atrodė, kad Andrius mes mokslą ir išeis dirbti pas ūkininkus... Dabar artimieji sielojasi buvę nesupratingi.

Anot psichologo P. Skruibio, savižudžio artimieji turėtų stengtis nusikratyti kaltės jausmo. „Žinokime, kad ne vien nuo kitų, esančių šalia, priklauso žmogaus veiksmai, – teigė psichologas. – Kartais žmonės nusižudo, net jeigu jiems suteikiama reikalinga pagalba. Todėl nereikia prisiimti atsakomybės už kito žmogaus sprendimus ir negalima kaltinti savęs nepastebėjus artėjančios nelaimės. Nes pastebėti – ne visada lengva. Pavyzdžiui, įvairias užuominas artimieji dažnai supranta tik kaip pajuokavimą“.

REKLAMA

Trauma gedintiesiems

Kartais gedinčiuosius slegiantis sumišęs netekties ir kaltės jausmas būna toks stiprus, kad ir savižudžio artimieji pradeda galvoti apie tokį patį atsisveikinimo su gyvenimu būdą. Tuomet, anot psichologų, irgi labai svarbu, kad prie tokio žmogaus visada atsirastų kam būti šalia, bendrauti.

Gedintieji patys supranta, kad velionio nebeįmanoma susigrąžinti, bet su tokia mintimi susitaikyti jiems be galo sunku. Todėl, psichologo P. Skruibio teigimu, su gedinčiuoju reikia kalbėti apie mirusįjį, dažnai minėti velionio vardą, pagyventi prisiminimais.

REKLAMA

„Neretai žmonės po laidotuvių vengia ištarti mirusiojo vardą gedintiesiems girdint, nes mano, kad netekties prislėgtų artimųjų mintis geriau užimti kitomis temomis, skaudžiausiąją – nutolinant: esą nereikia priminti, virkdyti, - sakė P. Skruibis. – Tačiau garsūs užsienio specialistai yra išanalizavę ir supratę, kad gedintieji nori kalbėti apie velionį ir nori, kad apie jį kalbėtų kiti. Galų gale, liūdesys, ašaros, verksmas nėra blogai. Po tokių išlietų emocijų irgi palengvėja“.

SPECIALISTŲ PATARIMAI

Jeigu pažįstamas žmogus užsimena apie savižudybę, nebijok atvirai apie tai su juo pasikalbėti:

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

-         kalbėdamas nevenk žodžio „savižudybė“;

-         leisk žmogui išsikalbėti, pasidalinti savo sunkumais;

-         nepatarinėk, kaip elgtis – tik išklausyk, pabandyk suprasti;

-         nenureikšmink, nenuvertink jo bėdų ir nekartok, kad „viskas bus gerai“;

-         pabandyk atrasti, kas šį žmogų sulaiko nuo savižudybės;

REKLAMA

-         jei žmogus kalba apie savižudybę, tai visuomet rimtai – net jeigu atrodo, kad jis tik nori pagąsdinti;

-         nelaikyk visko paslaptyje, pasitelk į pagalbą kitus žmones, kuriais pasitiki;

-         paskatink žmogų kreiptis psichologinės pagalbos, padėk jam ją surasti.

Tik faktai

Prieš 60–70 metų Lietuvoje savižudybių skaičius buvo vienas mažiausių Europoje. Apie 1990–1991 metus jų labai padaugėjo ir 2002-aisiais Lietuvoje 100 000 gyventojų teko 45 savižudžiai. Nuo tų metų savižudybių skaičius stabilizavosi ir net mažėjo, o nuo 2008-ųjų vėl padaugėjo – tais metais nusižudė 1111 žmonių, 2009-aisiais – jau 1135.

REKLAMA

2002–2009 metais Lietuvoje per parą nusižudydavo vidutiniškai po 3–4 žmones.

Lietuvoje veikia bendras „Jaunimo linijos“ telefonas 8 800 28 888 – šiuo numeriu pagalba teikiama kiekvieną dieną kiaurą parą. „Vaikų linijos“ telefonas – 8 800 11111 (veikia nuo 11 iki 21 val.); „Vilties linija“ – 8 800 60700 (kasdien, visą parą).

Irena ZUBRICKIENĖ

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų