Sveikatos ministras padarė atradimą – medikai dirba keliais etatais, vidutiniškai 3–7 darbo vietose! Maža to, taip daug dirbdami, jie dar ir uždirba, kai kurie net po 30–40 tūkst. litų per mėnesį!
Ministras duoda gydymo įstaigoms 3 mėnesius „susitvarkyti“. Paskui užsiundys Mokesčių ir Darbo inspekcijas, o šios tai jau botagu įves tvarką.
Lietuvos gydytojų vadovų sąjunga, vienijanti valstybinių gydymo įstaigų vadovus, padėtį paaiškino taip: trūksta lėšų ir specialistų. Kaip čia taip? Kas meluoja? Juk jei sistema medikui išgali sumokėti 30–40 tūkst., gal lėšų netrūksta? O jei specialistas, kaip sako ministras, per metus atlieka vos 40 operacijų, tai gal ir specialistų netrūksta, gal ligonių per mažai? O gal vėl labiausiai trūksta tvarkos? Tik klausimas, kur – konkrečioje gydymo įstaigoje ar sveikatos sistemoje? Tad gal ne gydymo įstaigai, o ministrui laikas „susitvarkyti“.
Didžiausia bėda, kurią „atrado“ ministras, yra susijusi su vadinamuoju paslaugų prieinamumo užtikrinimu. Kai kurių sričių specialistai turi keliauti po Lietuvą ne dėl to, kad šalies pakraščiuose daug tam tikrų ligonių, o medikų trūksta. Visai ne. Tai – tiesiog administraciniai nurodymai, kokia gydymo įstaiga kokių specialistų privalo turėti. Nesukomplektuosi – gali kilti problemų dėl licencijos ir valstybinio finansavimo. Todėl ir sudaro gydymo įstaigos sutartis su gydytojais, kurie į ligoninę atvyksta pabūti, panakvoti, suteikti vieną kitą konsultaciją, atlikti vieną kitą operaciją. O jiems dar ir degalai kompensuojami, kuo ypač piktinasi ministras. Tai štai, jei etatai rastųsi atsižvelgiant ne į Palubinsko normatyvus, o į realų paslaugų poreikį, kurį turėtų nustatyti pačios gydymo įstaigos, neliktų specialistų-turistų. Gydymo įstaiga galėtų pasirinkti, kokias paslaugas teikia, kokioms susiformuoja etato krūvis. Galėtų sutartis su kitomis įstaigomis laisviau sudaryti, o atsiradusį vieną kitą pacientą nuvežti į kitą ligoninę. Gal taip būtų racionaliau. Bet gydymo įstaigos nelabai permainų nori. Taigi būtina optimizuoti gydymo įstaigų tinklą. Tai daryti reikia pradėti nuo minėtų paslaugų „prieinamumo“ standartų peržiūros. Trumpai ir apie finansus. Lygiai prieš metus ministras viešai kalbėjo, kaip skiriasi medikų algos viešajame ir privačiame sektoriuje. „Štai atlyginimų disproporcijos: viešajame sektoriuje – nuo 1075 iki 7–8 tūkst. litų, privačiame sektoriuje – nuo 2 tūkst. iki 34 tūkst. litų“, – teigė ministras. Pastebėjo, pasipiktino, bet išvadų nepadarė. Kodėl algos skiriasi? Ogi todėl, kad privačios įstaigos pacientų mokamas priemokas priima į kasą, o algas moka iš sąskaitos. Ministre, necituokite Konstitucijos apie nemokamą gydymą, gyvenimo realybė gerokai skiriasi nuo jos nuostatų. Priemokos yra ir valstybinėse įstaigose. Siūlau prisiminti neseną atvejį. Moterisdėl aukšto spaudimo pakliuvo į ligoninę. Gydytojas sako – neguldom. 50 litų į kišenę – paguldė. Kitą dieną gydytojas sako – išrašom. Dar truputį į kišenę – paliko. Palatos kaimynė taip pat chalato kišenėmis naudojosi. Sakysite, tai – moralės problema? Padeklaruokime viešuosius ir privačius interesus ir padės? Manau, efektyviau pradėti nuo finansų, nuo normalių algų medikams ir priemokos, kaip šaltinio šioms algoms, legalizavimo. Kai namų darbus atliks ministerija, ministras galės išleisti įsakymą, kad medikų chalatai būtų be kišenių ir dirbti jie galėtų tik vienoje darbovietėje. Žiūrėkite – ims ir suveiks!
