Atsisveikiname su vienu iškiliausių pastarųjų dešimtmečių ir sistemų kaitos epochos asmenybių. - su Lietuvos patriotu, valstybės Vadovu ir kartu - paprastu, nuoširdžiu ir geranorišku Žmogumi - Algirdu Brazausku. Taip jau įprasta - ir gal ne vien Lietuvoje, kad tik praradę mums brangų ir svarbų žmogų suvokiame kokia tai netektis. Ir tik jau išėjusiems iš mūsų tarpo nešykštime gerų žodžių.
Savo gyvenimu ir valstybine veikla, dalykiškumu, bendravimo su žmonėmis paprastumu ir geranoriškumu Algirdas Brazauskas palieka Lietuvai daug pamokų, į kurias turėtume gerai įsiklausyti, ne kartą pakartoti ir įsisavinti. Pasitraukdamas iš aktyvios politinės ir valstybinės veiklos LRT „Spaudos klube“ 2006 m. jis savo politinį testamentą suformulavo kaip padėką ir gero gyvenimo palinkėjimą ir tiems, kurie su juo yra dirbę, ir kurių naudai jis pats dirbo - visiems Lietuvos žmonėms. Ar taip dažnai jis pats buvo girdėjęs padėką gyvas būdamas?
Taigi, viena iš pačių paprasčiausių, bet sunkiausiai išmokstamų pamokų yra mūsų gebėjimas padėkoti ir palinkėti gero kitam žmogui, net jei jis politikas ir valdžios atstovas. Juk padoriam, geros valios žmogui dirbti savo valstybei ir jos žmonėms kur kas daugiau motyvų, jėgų ir įkvėpimo atsiranda, jeigu jis tai daro ne botagu mojuojant, ne nepelnytai jį ujant ir keiksnojant. Ir net ne todėl, kad privalo gerai ir dorai dirbti, o todėl, kad taip dirbti - netausojant savęs ir nelaukiant atpildo jis pats trokšta ir kitaip net negali. Ar Lietuva bent suprato šią Algirdo Brazausko pamoką?
Lietuvoje tapo įprasta žiūrėti į asmenį valdžioje su įtarumu ir nepasitikėjimu kaip į potencialų sukčių, atėjusį pasipelnyti. Todėl, jei toks nesi, turi nuolat patirti didžiulę nuoskaudą, susitaikyti su tuo arba pasitraukti. Algirdas Brazauskas kaip retas kitas žinojo koks tai jausmas ir kaip nelengva nuolatos jį išgyventi. Tik geras, žmones mylintis ir nekerštingas žmogus, toks kaip jis , galėjo tą neteisingumą priimti atlaidžiai, išsaugoti dvasinę tvirtybę ir ramybę, pačiam ją skleisti. Su apgailestavimo gaidele balse jis yra sakęs, kad žmonės verčiau patiki nerealiais pažadais nei padėkoja už padarytus gerus darbus. Bet štai mirties akivaizdoje ir atsisveikinimo valandą Prezidentui Algirdui buvo skirta (nors ir nelemta visa tai gyvam išgirsti) daug nuoširdžių padėkos žodžių ne tik iš buvusių jo kolegų, bet, kas ypač brangu, - ir iš paprastų žmonių.
Geras žodis ir padėka yra vertybė ir tikiu, kad pasiekia išėjusį Anapus, jei tai ateina iš tyros širdies ir nėra įvyniota į politinių įmantrybių ar savanaudiškų tikslų ir saldžiažodžiavimų apvalkalą. Šiandien žmonėse dominuojančios geros nuostatos ir reiškiami šilti jausmai išlydimam Prezidentui ir Premjerui A. Brazauskui skubina buvusius priešininkus prisišlieti prie jo pelnytos šlovės, pagerinti savo populiarumą, ypač jei tokiam scenarijui talkina savo vaidmens ir įtakos politikoje neužmirštantys laidų vadovai. Klausantis kai kurių pasisakymų net sunku patikėti. Ar tikrai tas pats, šiandien gražiai ir taikingai kalbantis žmogus galėjo elgtis jo atžvilgiu taip nuožmiai ir beatodairiškai, gal netgi siekti susidoroti ir sunaikinti politiškai, psichologiškai, fiziškai? Jei tie žmonės turi bent truputį padorumo ir sąžinės, tai šiandien jie galėtų bent jau patylėti.
Skaudžiausia net ne toji chameleoniškoji veidmainystė, kurią tolerantiškumo įsikūnijimas - Prezidentas Algirdas ne taip seniai prieš savo mirtį paniekino pasakydamas - kuris jam iš tų dabar daug ir gražiai kalbančių ponų apskritai neegzistuoja.
Skaudžiausia ir nesuprantama, kodėl viešai su potekste svarstomas Katalikų Bažnyčios vadovų sprendimas dėl šv. Mišių Vilniaus Katedroje, numatomų be velionio karsto atgabenimo. Gal yra koks nors įtikinamesnis nei nuskambėjęs, paprastas ir nieko neįskaudinantis, juo labiau – Prezidento atminties nepažeminantis paaiškinimas. Kokios tos organizacinės ar techninės kliūtys yra neįveikiamos ir neatšaukiamos? Šitai labai norėtųsi išgirsti ir suprasti daugeliui tikinčiųjų, taip pat ir man, žinant kokiomis aplinkybėmis 1989 m. spalio mėn. tuometinis sekretorius Algirdas Brazauskas grąžino Katedrą tikintiesiems. Jis ir pats buvo tikintysis. To jis niekada neslėpė, bet tuo ir nespekuliavo. Kai žmogus paklaustas kam jis turi būti dėkingas, spontaniškai atsako – pirmiausia Dievui, o po to šeimai, negali neatpažinti jo tikrumo ir nuoširdumo. Galimybė Visagalio pasišauktam Prezidentui atsisveikinti su katalikiška šventove, į kurią prieš 17 metų piktų žmonių buvo brutaliai neįleistas per centrinį įėjimą ir su skaudančia širdimi Valstybės Vadovas žengė per šonines duris, galėjo būti gražia krikščioniška satisfakcija.
Dažniausiai žmonės bijosi pasirodyti per minkšti, pernelyg atlaidūs ar paprasti, bet tai matyt nesuderinama su jų įsivaizduojama savo didybe ir puikybe. Už tat nesidrovima griebti vaidmenis ar postus, kuriems neturima jokių sugebėjimų. Algirdo Brazausko asmenybės pavyzdys moko visai priešingų dalykų. Jis visada dirbo su išmanymu, dalykiškumu ir atsakomybe, nesipuikavo savo postais ar nuopelnais, buvo paprastas, žmonėms artimas ir prieinamas. Todėl paskutinės jo dienos šioje žemėje palydimos jį mylinčių ir gerbiančių Lietuvos žmonių nuoširdžiais jausmais ir žodžiais.
Ramybė Tavo sielai, ištikimas Lietuvos Sūnau, valstybės Vadove.
Kazimiera Prunskienė
