Neseniai Seimą ir visuomenę sudrebino skandalas, kai iš Seimo kasos dingo 400 tūkst. mokesčių mokėtojų litų. Žinia tokia svarbi, kad nustelbė net naujienas apie įstatymų priėmimą. Taigi laikas pakalbėti, ar tokia situacija normali ir kaip pažangiose valstybėse tvarkomi ūkiniai reikalai.
Siūloma atiduoti verslui
Kiekvienoje profesinėje organizacijoje galima išskirti specialiąsias ir pagalbines funkcijas. Seime specialiosios būtų teisės aktų leidyba, valstybės atstovavimas, gyventojų priėmimas, o pagalbinės, kaip ir kitose valstybinėse institucijose – personalo valdymas, buhalterija, pastatų priežiūra, viešieji ryšiai ir kt. Modernus viešasis administravimas siūlo pagalbines funkcijas atiduoti verslui.
Tiesa, kartais pirkti paslaugas iš verslo būna brangiau nei turėti organizacinį padalinį, tačiau galima laimėti ne tik finansinį efektą. Pagalbinių paslaugų atidavimas verslui leidžia išgryninti viešojo administravimo funkcijas, taip sumažėja valstybės tarnautojų skaičius, sumažėja darbo vidaus auditoriams, sumažėja viešųjų pirkimų. Atsisakoma tų žmonių, kurie realiai neatlieka viešojo administravimo, tačiau turi valstybės tarnybos pažymėjimus.
Štai Seime be politikų, jų padėjėjų ir patarėjų pluša 521 tarnautojas, iš kurių 295 karjeros valstybės tarnautojai. Ar tikrai personalas neišpūstas? Palyginimui – Kultūros ministerijoje dirba 79 darbuotojai. O kur šių žmonių mokymai, premijos, visokie profsąjunginiai dalykai ir t.t.
Svarbu rezultatas
Atsisakius pagalbinių funkcijų sustiprėja skaidrumas ir viešumas, pagaliau tampa aišku, kiek kainuoja viena ar kita paslauga. Esant sunkmečiui ar norint sutaupyti galima tiesiog mažinti paslaugų nesukant galvos apie personalą, atleidimus, išmokas, pvz. valytojų paslaugas galima pirkti ne kasdien, o kas antrą dieną. Dabar Seime dirba 46 ūkio dalies darbininkai, kurie atlieka rūbininkų, elektrikų, sandėlininkų, santechnikų darbus, o atlyginimai svyruoja nuo 1408 iki 3328 litų, ir tai kol kas yra neišvengiamos išlaidos.
Perkant paslaugas susikoncentruojama į rezultatą, o ne į procesą: tarkime, perdavus Seimo buhalteriją privačiai bendrovei nebūtų svarbu kiek dirba buhalterių, kokia buhalterijos struktūra, koks darbo laikas, ar pinigus jie skaičiuoja rankomis ar kompiuteriu, svarbu, kad atlyginimai darbuotojus pasiektų laiku. Dabar Seimo Finansų departamente dirba 20 darbuotojų, iš jų 7 vadovai, veikia 5 skyriai, o už klaidas tenka atsakomybė Seimo kancleriui, ir įvykus kokiam skandalui krenta viso Seimo prestižas.
Funkcijų pirkimas skatina privatų verslą, padaugėja užsakymų iš valstybinių organizacijų, kas leidžia kurtis specializuotoms organizacijoms, aptarnaujančioms tik valstybines institucijas ir galinčioms paslaugų teikimą įvaldyti tobulai. Seime Personalo skyriuje darbuojasi 11 tarnautojų (iš kurių 4 vadovai), tačiau privati kompanija galėtų apsieiti su kokiais dviem.
Jau anksčiau esu kalbėjęs apie „pilotinę“ organizaciją, bent vieną Lietuvoje, kuri dirbtų pagal pažangius viešojo administravimo principus, dirbtų skaidriai, efektyviai ir taupytų kiekvieną mokesčių mokėtojų centą. Kodėl tokia organizacija negalėtų tapti Seimas?
