Vasara - kelionių, pramogų ir gero poilsio lūkesčių metas. Tingieji miestiečiai sugula  Palangos ar Neringos paplūdimiuose, pinigingieji važiuoja į savo pilaites egzotiškose šalyse, keli procentai šmirinėja Europos sostinėse, ištvermingiausieji renkasi ekstremalaus turizmo teikiamus malonumus.    

Vieni kopia į kalnus, kiti visureigiais matuoja Rusijos platybes, saikingiausieji pasirenka kelias savaitgalio dienas, kad mojuodami baidarių arba kanojų irklais pajustų lietuviškų upių ir pakrančių žavesį. Vandens turizmo paslaugų pasiūla Lietuvoje gana plati. Beveik visose ežeringose ir upių išraižytose šalies vietose gausu valčių, baidarių, plaustų.

Didesnė naujiena – vandens turizmo paslaugos mūsų krašte. Ne kažin kiek turime upių, o ką jau bekalbėti apie ežerus. Prieš kelerius metus spaudoje publikuoti Jūros upės vandens turizmo projektų aprašymai daugeliui kėlė ironišką šypseną: kas plauks, ko pinigais prigrūstos lietuvių kišenės čia nematė? Bet eina, važiuoja, plaukia.



Kas nerizikuoja, negeria šampano

Tauragėje nuvilnijęs vandens turizmo Jūros upe entuziazmas netrukus prigeso, tačiau šis tas buvo padaryta – pristatytos kelios poilsiavietės. Atsitiktinai į vilkyškiečio Sigito Stonio rankas pakliuvusi Vytenio Almonaičio knyga „Ką šniokščia Jūros rėvos“ gerokai išplėtė jo akiratį, duodama suprasti, kad upė - ne tik vaga srauniai ar ramiai tekantis vanduo. Upė - dar ir krantas, ant kurio įvairiais istoriniais tarpsniais formavosi gyventojų papročiai, istorija. Taip gimė mintis, kad Jūros upė neatsiejama nuo kartų kartomis lipdyto gyvenimo, kad jos pakrantės įdomios keliautojui.

REKLAMA

Individualioji įmonė „Agrūnė“ surizikavo. 2004 metų gegužę iš Pagėgių savivaldybės pagal ilgalaikės nuomos sutartį išsinuomojo dvi baidares, tris kanojas ir ilgam įbrido į turizmo paslaugų verslą. Tais pačiais metais dalyvaudama Tauragės darbo biržos finansuotame Vietinių užimtumo iniciatyvų projekte „Agrūnė“ įsigijo dar 20 dviviečių baidarių, penkias keturvietes kanojas, mikroautobusą ir automobilinę priekabą baidarėms vežti. Verslo abėcėlė buvo sunkiai įkandama, tačiau vienur kitur pasidairius, pasikonsultavus su vandens turimo organizavimo „vilkais“ optimizmas įsižiebė. Pradėta nuo inventoriaus nuomos.

Paaiškėjo, kad to reikliam keliautojui maža. Jam reikia dviračio, kad galėtų susipažinti su atokiau nuo Jūros esančiomis lankytinomis vietomis, ekskursijos, gido, laužo, kartais muzikos ir dainų. Todėl pirko 15 dviračių, palapinių, miegmaišių, kito turistinio inventoriaus. Darbą organizavo taip, kad svečiui nereikėtų galvoti, kaip nuvažiuoti į trasos pradžią, kaip grįžti baigus maršrutą į stovyklavietę. Pernai įsigijo dar vieną mikroautobusą, priekabą baidarėms vežti ir 10 dviviečių baidarių. Šiandien „Agrūnė“ vienu metu gali plukdyti 92 turistus. Ir ne tik Jūros ir Šešuvies upėmis, bet ir Nemunu.

Kai kartą S.Stonio paklausiau, ar nebus po kokiu Jūros akmeniu radęs auksinės žuvelės, šis juokdamasis atsakė: „Kas nerizikuoja, tas negeria šampano“. Tiesa, Tauragės apskrities gyventojai „Agrūnės“ teikiamomis paslaugomis naudojasi dar gana vangiai. Tačiau „Agrūnės“ darbuotojai dar nesutiko žmogaus, kuriam  Šiaurės Skalvos gamta, jos praeitis nepaliktų  žavesio. Tą žavesį mielai vežasi namo vilniečiai, uteniškiai ar gamtos grožybėmis pertekę dzūkai.


Rašyti komentarą...
a
audrius
2009-04-27 18:13:54
Pranešti apie netinkamą komentarą
sudas
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų