Vasara - kelionių, pramogų ir gero poilsio lūkesčių metas. Tingieji miestiečiai sugula Palangos ar Neringos paplūdimiuose, pinigingieji važiuoja į savo pilaites egzotiškose šalyse, keli procentai šmirinėja Europos sostinėse, ištvermingiausieji renkasi ekstremalaus turizmo teikiamus malonumus.
Vieni kopia į kalnus, kiti visureigiais matuoja Rusijos platybes, saikingiausieji pasirenka kelias savaitgalio dienas, kad mojuodami baidarių arba kanojų irklais pajustų lietuviškų upių ir pakrančių žavesį. Vandens turizmo paslaugų pasiūla Lietuvoje gana plati. Beveik visose ežeringose ir upių išraižytose šalies vietose gausu valčių, baidarių, plaustų.
Didesnė naujiena – vandens turizmo paslaugos mūsų krašte. Ne kažin kiek turime upių, o ką jau bekalbėti apie ežerus. Prieš kelerius metus spaudoje publikuoti Jūros upės vandens turizmo projektų aprašymai daugeliui kėlė ironišką šypseną: kas plauks, ko pinigais prigrūstos lietuvių kišenės čia nematė? Bet eina, važiuoja, plaukia.
Kas nerizikuoja, negeria šampano
Tauragėje nuvilnijęs vandens turizmo Jūros upe entuziazmas netrukus prigeso, tačiau šis tas buvo padaryta – pristatytos kelios poilsiavietės. Atsitiktinai į vilkyškiečio Sigito Stonio rankas pakliuvusi Vytenio Almonaičio knyga „Ką šniokščia Jūros rėvos“ gerokai išplėtė jo akiratį, duodama suprasti, kad upė - ne tik vaga srauniai ar ramiai tekantis vanduo. Upė - dar ir krantas, ant kurio įvairiais istoriniais tarpsniais formavosi gyventojų papročiai, istorija. Taip gimė mintis, kad Jūros upė neatsiejama nuo kartų kartomis lipdyto gyvenimo, kad jos pakrantės įdomios keliautojui.
Individualioji įmonė „Agrūnė“ surizikavo. 2004 metų gegužę iš Pagėgių savivaldybės pagal ilgalaikės nuomos sutartį išsinuomojo dvi baidares, tris kanojas ir ilgam įbrido į turizmo paslaugų verslą. Tais pačiais metais dalyvaudama Tauragės darbo biržos finansuotame Vietinių užimtumo iniciatyvų projekte „Agrūnė“ įsigijo dar 20 dviviečių baidarių, penkias keturvietes kanojas, mikroautobusą ir automobilinę priekabą baidarėms vežti. Verslo abėcėlė buvo sunkiai įkandama, tačiau vienur kitur pasidairius, pasikonsultavus su vandens turimo organizavimo „vilkais“ optimizmas įsižiebė. Pradėta nuo inventoriaus nuomos.
Paaiškėjo, kad to reikliam keliautojui maža. Jam reikia dviračio, kad galėtų susipažinti su atokiau nuo Jūros esančiomis lankytinomis vietomis, ekskursijos, gido, laužo, kartais muzikos ir dainų. Todėl pirko 15 dviračių, palapinių, miegmaišių, kito turistinio inventoriaus. Darbą organizavo taip, kad svečiui nereikėtų galvoti, kaip nuvažiuoti į trasos pradžią, kaip grįžti baigus maršrutą į stovyklavietę. Pernai įsigijo dar vieną mikroautobusą, priekabą baidarėms vežti ir 10 dviviečių baidarių. Šiandien „Agrūnė“ vienu metu gali plukdyti 92 turistus. Ir ne tik Jūros ir Šešuvies upėmis, bet ir Nemunu.
Kai kartą S.Stonio paklausiau, ar nebus po kokiu Jūros akmeniu radęs auksinės žuvelės, šis juokdamasis atsakė: „Kas nerizikuoja, tas negeria šampano“. Tiesa, Tauragės apskrities gyventojai „Agrūnės“ teikiamomis paslaugomis naudojasi dar gana vangiai. Tačiau „Agrūnės“ darbuotojai dar nesutiko žmogaus, kuriam Šiaurės Skalvos gamta, jos praeitis nepaliktų žavesio. Tą žavesį mielai vežasi namo vilniečiai, uteniškiai ar gamtos grožybėmis pertekę dzūkai.
Viena aktyviausiai kultūrinį pažintinį turizmą Pagėgių savivaldybėje, o gal ir Tauragės apskrityje propaguojanti „Agrūnė“ jau turi savo kiemą ant Jūros kranto. XX amžiaus pradžioje Mociškių įkurtame vienkiemyje turistams teikiama nakvynė, rengiami įmonių ir įstaigų sąskrydžiai, konferencijos. Atvykėlis galės pasikaitinti kaimiškoje pirtelėje, patupėti šilto vandens sklidiname kubile. Du tokius kubilus „Agrūnė“, gavusi VVG „Nemunas“ dalinį finansavimą, įsigijo šių metų pavasarį.
Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių
Jeigu nori, kad pas tave važiuotų, nuomotų baidares, mirkytųsi kubiluose, nakvotų, ant laužo čirškintų kepsnį, turi prie viso šito dar kažką gražaus pridėti: peizažą, ramybę, tyrą orą. Papasakoti apie kraštą taip, kad pasakojimas visam gyvenimui įstrigtų keliautojo atmintyje, sugeba vienetai. Gidų gildijose sakoma, kad geras gidas gali pravesti ekskursiją tarp keturių tuščių sienų. Apie tokį žmogų „Agrūnė“ irgi svajoja. Nuolat dalyvaudamas „Vivaturo“ parodose S.Stonys pastebi, kad kinta kultūriniu turizmu besidominčių žmonių kontingentas. Pasaulio kraštus apvažiavę lietuviai pamažu žvilgsnį suka Lietuvos pusėn. Jie reiklūs, nes matę ne vieną pasaulinės kultūros pavyzdį, girdėję puikiai savo darbą išmanantį gidą.
Svajoja apie parodą
Mociškiuose, „Agrūnės“ kieme ant Jūros upės krato, klega gyvenimas. S.Stonys salėje mintyse dėlioja būsimos parodos fotografijas. Jo neapleidžia mintis dar kartą sukviesti draugėn Tauragės fotografus ir pratęsti fotoplenerą „Ilgas mažų žmonių gyvenimas“. Liko neapvažinėti Vilkyškių seniūnijos kaimai. Kai yra minčių, atsiranda ir idėjų, nors sumanymams įgyvendinti trūksta ir laiko, ir lėšų. Tačiau apie nuolatinę ekspoziciją Sigitas mąsto vos ne kasdien. Ko gero, tą mintį jam dažnai primena ant kaklo kybantis fotoaparatas. Retas renginys, kurio Sigitas nėra užfiksavęs.
