Statistikos departamento duomenimis, trečiąjį 2011 m. ketvirtį nedarbo lygis Lietuvoje siekė 14,8 proc., ir buvo 3 proc. punktais mažesnis nei 2010 m. trečiąjį ketvirtį. Per metus (t.y. lyginant 2011 m. trečią ketvirtį su atitinkamu 2010 m. ketvirčiu), vyrų nedarbas sumažėjo 3,6 proc. punkto (nuo 20,3 proc. iki 16,7 proc.), o moterų nedarbas sumenko 2,4 proc. punkto (nuo 15,3 proc. iki 12,9 proc.).
Vertinant naujausią nedarbo lygio statistiką, galima konstatuoti, kad stebime nuosaikų Lietuvos darbo rinkos atsigavimą. 2011 m. antrąjį ketvirtį, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu pernai, didžioji dalis naujų darbo vietų (20 proc.) buvo sukurta pramonėje. Išaugęs laisvų darbo vietų skaičius 57 proc. nemaža dalimi buvo lemiamas dėl prastos sunkmečio statistikos, tačiau jis išlieka itin teigiama žinia šalies ekonomikai – daugiau potencialių vartotojų gyvena ne iš mažų socialinių pašalpų, bet iš didesnio darbo užmokesčio, o tai svarbus veiksnys, skatinantis ekonomikos atsigavimą Lietuvoje. Tad galime konstatuoti, kad bedarbystės mažėjimą skatina ne tik emigracija, bet ir augantis laisvų darbo vietų skaičius.
Laipsnišką bedarbystės mažėjimą prognozuoja ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) skaičiuojamas pramonės lūkesčių indeksas – artimiausiu metu darbuotojų skaičių didinti ketina 15 proc. didžiųjų Lietuvos gamintojų. Tiesa, 75 proc. įmonių darbuotojų skaičiaus kol kas keisti neketina. Taip yra todėl, kad darbo rinkos rodikliai į ekonominius pokyčius visada reaguoja labai pavėluotai ir itin lėtai. Tam, kad nedarbo lygis pradėtų mažėti, šalies ūkio augimas turi būti spartus, o ir tas augimas turi tęstis bent metus nuo sunkmečio pabaigos. LPK skaičiavimai rodo, kad siekiant sumažinti nedarbo lygį 1 proc. punktu, Lietuvos ekonomika per metus turi paaugti apie 4,5 proc. punkto – priešingu atveju naujos darbo vietos yra beveik nekuriamos.
Nors padėtis Lietuvos darbo rinkoje palaipsniui atsigauna, tačiau dar matome keletą itin probleminių elementų. Pirma, neapibrėžta padėtis pasaulio rinkose dar labiau gali padidinti įmonių neplanuojančių keisti darbuotojų skaičiaus dalį.
Antra, didelį nerimą kelia aukštas ilgalaikių bedarbių lygis. Trečiąjį 2011 m. ketvirtį kas antras (54 proc.) bedarbis buvo ilgalaikis, t.y. neturėjo darbo ilgiau nei 1 metus, o lyginant su prieškriziniu laikotarpiu, ilgalaikių bedarbių skaičius Lietuvoje šoktelėjo 2,7 karto. Ilgą laiką darbo neturintys žmonės vis labiau praranda savo kvalifikacinius sugebėjimus, nuolat smunka tokių žmonių kompetencijų lygis. Ilgalaikiai bedarbiai yra vis labiau atskiriami nuo aktyviosios darbo rinkos, o tokių žmonių grįžimas į darbo rinką bus itin sudėtingas ir lėtas procesas. Aukštas ilgalaikio nedarbo lygis dar labiau paaštrina ypatingai pramonei trūkstamos kvalifikuotos darbo trūkumą.
Trečia, grėsmingai atrodo ir jaunimo nedarbo dinamika – kas dešimtas 15–24 m. žmogus šiandien yra bedarbis. Bendram nedarbo lygiui sumažėjus iki 14,8 proc., jaunimo nedarbas yra dvigubai didesnis ir trečią šių metų ketvirtį siekė 31,7 proc. Eurostat duomenimis, iš šalių, pateikusių statistiką už 2011 m. trečią ketvirtį (statistiką pateikė 21 šalis), Lietuva turi antrą pagal dydį jaunimo nedarbą ES, atsilikdama tik nuo Ispanijos (47,6 proc.). Tai parodo, kad vyriausybės pasiūlyta lengvata įsidarbinantiems pirmą kartą, sumažinti socialinio draudimo mokestį veikia neefektyviai ir nepateisino darbdavių lūkesčių. Kaip viena iš priežasčių, kad mobilus jaunimas jau turėjęs trumpalaikius arba sezoninius darbinius santykius, tad dabartinė lengvata jiems nebegali būti taikoma. Vienas iš buvusių siūlymų taikyti bendrąją amžiaus cenzui mokestinę lengvatą t.y. iki 25 arba 29 metų amžiaus jaunimui būtų davęs geresnį rezultatą.
Šaltinis: Statistikos departamentas
