Naujųjų metų išvakarėse žemdirbišką žiniasklaidą apskriejo straipsniai, tvirtinantys, kad, girdi, Jono Ramono Seime inicijuota rezoliucija „Dėl Europos Komisijos numatomų diskriminacinio pobūdžio išmokų šalies žemės ūkiui 2013-2020 m. finansiniam laikotarpiui“ suklaidino Seimo narius. Vienur šiuos straipsnius pasirašė anoniminė žemės ūkio ekspertų grupė, kitur jie buvo pateikti, kaip oficiali Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) informacija. Keista tik tai, kad abiem atvejais tekstai beveik sutampa. Kam tuomet dangstytis kažkokiais anoniminiais ekspertais? Kodėl minėtosios rezoliucijos iniciatoriaus neiškoneveikus pačiam žemės ūkio ministrui?

Pasvarstykime, kas rezoliucijoje yra tokio ydingo, kad ji taip įsiutino žemės ūkio ministrą? Ar tai, kad LR Seimas reikalauja šalies žemdirbiams vienodų tiesioginių išmokų su kitų valstybių ūkininkais? Ar suverenios valstybės parlamentas nebeturi teisės išsakyti savo politinės pozicijos? O gal šis suverenitetas nejučia tapo šiaudiniu? Gal ministrą supykdė tai, kad iniciatyvos ginti žemdirbius ėmėsi būtent Seimo narys Jonas Ramonas, nenuolaidžiavęs nei vienos valdžios antižemdirbiškai politikai?

Atrodytų, kad minėtoji rezoliucija yra net paranki pačiam ministrui, nes suteikia papildomų politinių galių kovoje su Briuselio biurokratais. Tačiau jokių papildomų galių nė nereikia. Kruopščiai įsigilinus, aiškėja, kad ministras išmokas siūlo ne suvienodinti, o tik padidinti vadovaujantis neįvardijamais „objektyviais kriterijais“. Štai ką jis pažymi, kreipdamasis į europarlamentus, kurie 2011 m. rugsėjo mėn. lankėsi ŽŪM: „Lietuvos pozicija dėl tiesioginių išmokų išlieka principinė: visose ES šalyse jos turi būti išmokamos pagal vieningą modelį, o jų lygis nustatomas remiantis objektyviais kriterijais, užtikrinančiais konkurencingumą ir lygias ūkininkavimo sąlygas vieningoje ES rinkoje.“

REKLAMA

Koks tas vieningas modelis, kas per objektyvūs kriterijai? Aišku tik tai, kad ministrą iš esmės lyg ir tenkina EK pasiūlymai, o triukšmaujama tik dėl akių, kad žemdirbių akyse atrodyti šaunuoliu. Na, o jeigu tas triukšmas dar įkyrėtų EK ir ši savo pirminį tiesioginių išmokų variantą padidintų 10-15 proc., tai ir kokio nors ordino galima būtų pareikalauti. Šiaip jau ne vieną kartą buvo galima įsitikinti tuo, kad EK spjauna į principinę poziciją tų ES valstybių, kurios nesugeba savo principų įtikinamai išsakyti arba apskritai jų neturi.

Tuo tarpu ES Tarybai ką tik pirmininkavusios Lenkijos Senato Žemės ūkio komiteto pirmininkas Ježis Chruscikovskis (Jezzy Chróścikowski) Briuselyje surengtoje diskusijoje dėl Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) ateities, kurioje dalyvavo ir mūsų Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Edmundas Pupinis, savo principus išdėstė labai suprantamai. Jis sakė, kad reikia reikšmingos, o ne kosmetinės reformos. Tiesiogines išmokas tarp valstybių būtina suvienodinti. Taigi reikalaujama ne kažkokio vieningo modelio ar objektyvių kriterijų, o būtent vienodų išmokų.

Jeigu ES vis dar suprantame kaip teisingą, į keletą lygių nesurūšiuotų valstybių sąjungą, tai kodėl aptingę ir išlepę graikų ūkininkai turi kone keturis kartus daugiau galimybių savo sąnaudoms kompensuoti? Apie kokią konkurenciją belieka kalbėti, kai žemės ūkio produktų kainos bemaž visoje ES susilygino?

Seimo rezoliucijoje dėl EK numatomų tiesioginių išmokų buvo paminėta, kad jos yra diskriminacinio pobūdžio. Gal tai išgąsdino žemės ūkio ministrą? Girdi, įsižeis Briuselio biurokratai, geriau diplomatiškai, nuolankiai. Apmaudu, tačiau tas nelemtas nuolankumas tapo vos ne prigimtiniu valdžios trokštančių veikėjų bruožu. Vardan valdžios daugelis yra linkę pakeisti ir savo pažiūras, ir net tikėjimą. Iš čia ir mūsų politikos bestuburiškumas. Ar ne atvira diskriminacija yra rūšiuoti valstybes į kelias kategorijas? Ar nesityčiojama iš Lietuvos iki minimumo mažinant ES finansavimą Ignalinos atominės elektrinės uždarymui? Ir vėl iš baimės įžeisti Briuselio biurokratus politinių šnabždesių tonu yra skelbiami pareiškimai, kad imsim ir atnaujinsim antrojo reaktoriaus darbą.

REKLAMA

Žemės ūkio ekspertų grupė priekaištauja, kad reikalavimai Lietuvos žemdirbiams mokėti vienodo dydžio tiesiogines išmokas yra apskritai neteisėti, net cituoja tai patvirtinančius ES stojimo sutarties puslapius. Mat tokios išmokos buvo paskirtos remiantis 2000-2002 m. referencinio laikotarpio žemės ūkio kultūrų derlingumo formule. Gal gerbiamieji ekspertai pagaliau suvoks, kad tos referencinių laikotarpių schemos buvo sukurtos naujai stojančių valstybių mulkinimui, o galutinis rezultatas daugeliu atveju priklausė nuo derybininkų atkaklumo ir kompetencijos. Pakanka prisiminti Lenkijos poziciją derinant stojimo sutarties sąlygas.

Gerbiamieji ekspertai, užstodami savo krūtinėmis žemės ūkio ministrą, atrodo, bus susipainioję savo kelnėse. Jie gina supaprastintąją tiesioginių išmokų sistemą, mažinančią dirbančių ūkininkų dalį miesto dykaduonių-žemvaldžių sąskaitą. Gina, nors gerai suvokia, kad Lietuvoje įvykdytos žemės ūkio reformos sąlygomis žemės palaikymas geros agrarinės ir aplinkosauginės būklės nėra žemės ūkio veikla, nepaisant to, kaip ją apibrėžia ES teisės aktai. „Sofos“ ūkininkai įvairiais būdais sugeba apmulkinti kontroliuojančias grandis, vis įrodydami, kad jų valdos atitinka visus geros agrarinės būklės kriterijus. Todėl tik vienai ŽŪM ir joms ekspertams, ko gero, yra neaišku, kad vardan dirbančių ūkininkų naudos reikėtų kuo greičiau atsisakyti dabartinės tiesioginių išmokų sistemos, o žemėvaldų geros agrarinės būklės siekti kitomis priemonėmis.

Apmaudu, tačiau imituoti audringą veiklą yra būdinga ne tik dabartiniam žemės ūkio ministrui. Nors šiuo požiūriu jį gerokai ir pranoko buvusioji ministrė, bet su K. Starkevičiumi žemdirbiai siejo daug vilčių – dalykiškas, konkretus, svarbiausia, pats valdantis ūkį. Deja, treji veiklos metai buvo skirti daugiausia dumti akis žemdirbiams. Agrariniame sektoriuje tvyro ta pati nežinomybė, tas pats laikinumas, pieno ir mėsos ūkis priartėjo prie visiško žlugimo slenksčio.

Keisčiausia yra tai, kad nors gerbiamo K. Starkevičiaus prioritetai ir veikla yra siejama su šeimos ūkiais (beje, ir pats jis yra ateivis iš Šeimos ūkininkų sąjungos), tačiau per visus šiuos metus smulkiųjų ūkių mažėjo, o stambiųjų – didėjo. Antai, 2011 m. pasėlių deklaravimo duomenimis ūkių iki 50 ha valdomos žemės plotai siekė 1168,4 tūkst. ha, o tai sudarė tik 42,7 proc. bendro ploto. Šių tendencijų jokiu būdu nenorėčiau sieti su Lietuvos žemės ūkio perspektyva, nes būtent šeimos ūkis visais laikais buvo pagrindinis maisto produktų gamintojas. Negi siekiama numoti ranka į ilgametes kaimo tradicijas? Ar iš dalies ne dėl tokios politikos tuštėja ir nyksta šalies kaimai?

REKLAMA

Beje, ŽŪM, skatindama žodžiais šeimos ūkių plėtrą, netgi ėmėsi priešingų veiksmų – padidinta maksimali paramos suma projektui pagal ES priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ nuo 690,6 tūkst. Lt iki 2 mln. Lt. Ką tai bendro turi su smulkių ūkių rėmimu?


Rašyti komentarą...
t
total
2012-02-01 15:26:48
Pranešti apie netinkamą komentarą
o ko jam plėšytis, kai šiltai sėdi žemės ūkio ministerijoje..
Atsakyti
0

G
Giedrius
2012-02-03 13:01:07
Pranešti apie netinkamą komentarą
KOdėl Ramonas neorganizupoja kelių blokadų, o tik pliurpia?
Atsakyti
0

j
jankis
2012-02-06 08:13:12
Pranešti apie netinkamą komentarą
girdėjau,ka ponas ramonas darbininkams pinigų nemoka ir elgiasi,kaip Gepalos direktorius Genius tik žada ir meluoja
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (3)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų