Už prekybą žmonėmis atsakomybę numatančio Baudžiamojo kodekso 147 – ojo straipsnio senoji redakcija buvo gana konkreti. Pagal ją baudžiamoji atsakomybė buvo numatyta žmogui, kuris „turėdamas tikslą gauti turtinės ar kitokios asmeninės naudos, pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo asmenį“.
Tačiau dienraščio kalbinti pareigūnai pataisius kodeksą atsirado nemažai vietos interpretacijoms, kurių Baudžiamajame kodekse neturėtų būti.
Straipsnio papildyme gausu įvairių nusikalstamą veiklą kvalifikuojančių požymių, kurių įrodinėti anksčiau nereikėjo. Dabar jau nepakanka įrodyti, kad mergina N buvo išgabenta į sekso vergiją, o prekeivis už tai gavo pinigus.
Tyrėjai dabar priversti ieškoti įrodymų, liudijančių, kad buvo suvaržyta nukentėjusio asmens laisvė.
„Skaitant naująjį papildymą darosi neaišku, ar yra nusikaltimas, jeigu mergina į sekso vergiją išvyko savo noru. Pasigendama aiškiai nubrėžtos ribos, už kurios prasideda nusikalstama veika, todėl dabar įrodyti prekeivių žmonėms kaltę yra kur kas sunkiau“, – teigė dienraščio kalbinti pareigūnai.
REKLAMA
