Puikiai žinau apie įsišaknijusį stereotipą, kad lietuvės merginos ir moterys teka už turtingų užsieniečių, kad aprūpintų savo ateitį. Taip manantiems ir apie mane noriu pateikti keletą minčių ir faktų.
Į Vokietiją gyventi važiavau su savo televizoriumi, baldais, buities reikmėmis. Prieš santuoką buvome pažįstami pusantrų metų, todėl puikiai žinojau, kad važiuoju į dviejų kambarių nuomojamą butą, pas vyrą su vidutinėmis pajamomis. Ten važiavau, nes buvau įsimylėjusi. Išvažiavau Klaipėdoje palikusi ne tik savo nuosavą butą, bet ir darbą draudimo bendrovėje, Klaipėdos universitete. Neišgyvenau, kad mano vyras nebaigęs aukštojo mokslo, o tik profesinę mokyklą. Tikėjau, jog drauge mums pavyks pradėti laimingą gyvenimo etapą.
Buvusio vyro darbą galima pavadinti kaip vynų pardavimo agento ar kurjerio. Jis išvežiodavo savo klientams alkoholį. Jam sekėsi nekaip. Nemalonu kalbėti, tačiau, kaip matyti iš jo dokumentų, pateiktų teismui, 2005-aisiais jo mėnesinės pajamos buvo 850 eurų per mėnesį. Jo gyvenimo tikslo - nuosavo namo statybos - įgyvendinimui keliasdešimties tūkstančių eurų motinos palikimo neužteko, todėl, kad reikėtų imti kuo mažesnį kreditą, jis nuolat mane spaudė parduoti savo butą bei priekaištavo mano tėvams, kad neremia mūsų materialiai. Turėjau ketinimų butą parduoti ir prisidėti prie namo statybos, tačiau mane stabdė vyro sąlyga namą statyti jo vardu. Galvojau ryžtis tam, tačiau mūsų vedybinėje sutartyje labai aiškiai parašyta, jog skyrybų atveju kiekvienas pasiima tai, kas yra jo asmeniniu vardu. Buvusio vyro pažadas skyrybų atveju išmokėti man į namą investuotus pinigus, žinant jo pajamas, buvo daugiau nei nerealus.
Kad ne be pagrindo nuogąstavau, kaip veiks vedybų sutartis, įsitikinau, kai vyras paliko mane ir išėjo gyventi su kita moterimi. Jis išsinešė viską, kas buvo jo - savo baldus, savo indus, virdulį, skrudintuvę. Negalėjau patikėti savo akimis. Pamačiusi, kad lieku net be virdulio, paprašiau vyro pabūti namuose su 3 mėnesių dukrele bei sūnumi, o pati nuvažiavau į parduotuvę įsigyti šių būtinų buičiai daiktų. Kai grįžusi pamačiau, kad jis susikrovė ir peilius su šakutėmis, daviau jam 10 eurų ir paprašiau padaryti man paslaugą - už šiuos pinigus nupirkti įrankių.
I. Rinau
Man primygtinai prašant, jis nepasiėmė skalbimo mašinos. Dėl jos terorizavo mane apie pusmetį. Kai užsiminiau apie tokį mano vyro elgesį jo giminaičiams ir gavau iš jų atsakymą, kad galėčiau ir pati nusipirkti tą skalbimo mašiną, atidaviau ją vyrui ir iš Klaipėdos atsivežiau savąją. Visą tą laiką privalėjau skalbti savo vyro skalbinius, kuriuos jis man atnešdavo.
Iš Lietuvos atvažiavusi mane palaikyti draugė miegojo ant grindų, nes vyras išsinešė ir sofą.
Be to, ir už buto nuomą toliau teko mokėti jau man pačiai, todėl pradėjau dirbti. Vaiko išlaikymui vyras per mėnesį duodavo 170 eurų.
Dukrelės tėvas puikiai žino, kokias socialines išmokas bei mokesčių lengvatas jis gautų, jei grįžtų į Vokietiją su mažamečiu vaiku. Jį išvargino jo nesusiklostęs verslas pristatinėjant ir išvežiojant alkoholį, todėl jis siekia naudingiausio sau plano. Bet šiuo atveju jis užmiršo, kad siekdamas savanaudiškų tikslų jis naudojasi mūsų dukrele, kuri dar negali suprasti, jog yra tik instrumentas savo tėčiui pasipelnyti.
Inga RINAU
