Eidama iš bendrabučio Tauragės Vytauto gatvėje aistringai norėjau turėti daug pinigų arba bent mažytę neblogai veikiančią firmelę, kad galėčiau padėti senai pažįstamai Laimai, atsidūrusiai beviltiškoje padėtyje. Galiu tik padejuoti ar nusivylimo ašarą nubraukti, bet nuo to niekam lengviau nebus.
Yra dar vienas kelias – paprašyti gerų žmonių pagalbos, todėl ir papasakosiu ne eilinę Laimos Eičaitės-Jonauskės istoriją.
Mažoji didvyrė vėl matė liepsnojančius savo namus
Prieš šešerius metus septynmetę Rasą Eičaitę už tai, kad ji kilus gaisrui išgelbėjo už ją mažesnius du broliukus ir sesutę, Lietuvos Respublikos Prezidentas apdovanojo medaliu. Raselė labai norėjo turėti dviratį. Šią mažytę jos svajonę tuomet įgyvendino tauragiškis dviračių parduotuvės savininkas „Tauragės kurjerio“ redakcija.
Tuomet būsimoji pirmokė pasakojo, ką ji darė nuo besikūrenančios krosnies troboje įsiplieskus ugniai. Prisiminusi per televiziją matytus ir su mama aptartus vaizdus, kaip reikia gelbėtis gaisro atveju, su pliauska išmušė langą, pasistatė kėdę, į lauką iškėlė mažiausiąjį Gediminą, dvynukus Sofiją ir Vytautą, vėliau išlipo pati ir nubėgo pas kaimynus pagalbos šauktis, nes mamos nebuvo namuose.
Viskas sudegė, iš trobos nepavyko išgelbėti nė aguonos grūdo, ugnies neliesta liko tik daržinė ir vasarinė virtuvė. Bet stiprios dvasios jauna moteris džiaugėsi, kad visi keturi jos vaikai liko gyvi ir sveiki. Su gerų žmonių pagalba kūrėsi mažoje kaip kišenė vasarinėje virtuvėje. Po truputį stiebėsi vaikai.
Šių metų balandį, kai užklupo nauja nelaimė, Rasa mokėsi šeštoje klasėje, Sofija ir Vytautas – trečioje, Gediminas – antroje. Kai kilo gaisras, Laima su trimis mažesniais vaikais buvo namuose, o Rasa su draugėmis Ančioje gaudė vijūnus.
– Kartu buvusiai draugei Sandrai paskambino jos mama ir pasakė, kad dega mūsų namai. Kai su draugėmis atbėgome į mūsų kiemą, nuo daržinės ugnis jau buvo persimetusi į namelį, nieko nebegalėjome išgelbėti, – pasakojo Rasa, per šešetą metų iš mažos drovios mergaitės išaugusi į gražią panelę.
Nors po dar vieno gaisro vėl liko kaip stovi, mergaitė vėl turi gražių drabužėlių, geriausia draugė Sandra bei kitos mergaitės iš Batakių savo „turtu“ pasidalijo. Rasai gaila ne tik liepsnose pradingusių namų, daiktų, bet ir to, kad šeima persikėlė į Tauragę, draugės, draugai, pažįstami liko Batakiuose. Ji kartu su broliukais ir sesute dabar lanko „Aušros“ pagrindinę mokyklą.
Į Batakius nebegrįš
Laima neslepia, kad šį kartą ugnis įsiplieskė vaikams žaidžiant su degtukais. Pirma pradėjo degti daržinė, netrukus vėjas ugniai padėjo peršokti ant jų mažos trobelės stogo. Moteris pasakoja, kad per keletą metų namelį jau buvo susitvarkiusi, su savivaldybės pagalba seni langai buvo pakeisti plastikiniais, buvo įsigijusi visą šeimai reikalingą buitinę techniką.
– Jei ne kaimynai, viskas būtų sudegę. Tėvas ir sūnus Jagminai, kaimynas Kęstas nešė ką tik galėjo. Todėl tebeturime dujinę viryklę, skalbimo mašiną, televizorių, mikrobangų krosnelę, šiek tiek patalynės, nors ji ir aprūko, bet mama išskalbė, galima naudoti, – pasakojo Laima.
Mama ji vadina įmotę Oną Eičienę, kuri ją užaugino. Po gaisro Laimos šeima prisiglaudė įmotės namuose Eidintuose. Kadaise ji Laimai ir vaikams Batakiuose buvo nupirkusi seną sodybą su nedideliu sklypeliu žemės. Gyvenamasis namas sudegė per pirmąjį gaisrą, daržinė ir vasarinė virtuvė – per antrąjį. Nebeturi Laima ir to sklypo – mama jį pardavė, todėl į Batakius nebegrįš.
Pagausėjo šeima, padaugėjo problemų
Nors šeimos padėtis nepavydėtina, Laima neatrodo labai nusiminusi. Ją aplankė ne tik nelaimė, bet ir laimė – jau po gaisro, rugpjūtį ji ištekėjo už vaikelio, kurio laukėsi, tėvo Dariaus Jonausko. Lapkričio 13-ąją, jau gyvenant Tauragėje, pagimdė sūnelį Gvidą. Tačiau šita laimė šeimą įstūmė į didelius nepriteklius. Kol Laima viena augino keturis vaikus, ji kas mėnesį iš valstybės gaudavo apie pusantro tūkstančio litų įvairių išmokų. Net ir gausiai šeimai gyvenant kaime ir protingai tvarkantis galima suvesti galą su galu. Dabar, kai ji ištekėjo, kai šeima pagausėjo, išmokų dydis sumažėjo daugiau kaip tris kartus, mat vyras – bedarbis, o Darbo biržoje jis negali registruotis, nes Skuodo rajone turi apie 5 hektarus žemės, iš kurios jokios naudos neturi. Šeima gyvena bute su komunaliniais patogumais, už tai tenka daug mokėti, be to, du nedideli kambarėliai, po gaisro suteikti Jonauskų šeimai, yra buvusiame bendrabutyje (Vytauto g. 85), kur šios paslaugos atsieina dar brangiau, nes vanduo ir elektros energija naudojama bendrai, todėl niekas nesuinteresuotas taupyti. Gaunamų pašalpų Jonauskams neužtenka net susimokėti už komunalines paslaugas, o kompensacija nepriklauso, nes darbingas vyras neregistruotas Darbo biržoje. Pasaka be galo.
Pirmą šeimą sukūręs ir pirmojo vaikelio sulaukęs trisdešimt trejų metų Darius Jonauskas nebežino, ką daryti.
– Aš nieko neprašau, nieko nenoriu, tik rasti legalų darbą ir gauti bent minimalų atlyginimą. Bet Tauragėje neturiu draugų, nieko nepažįstu. Pats esu kitęs iš Skuodo rajono, todėl jokios pagalbos negaliu tikėtis, nes ir vietiniai tauragiškiai darbo neranda, – sūpuodamas sūnelį kalbėjo Darius.
Labiausiai reikia darbo
Šie metai Laimai gausūs įvairių įvykių. Klausiu, kaip vaikai reagavo į naujo žmogaus – Dariaus atsiradimą šeimoje.
– Gerai. Vadina tėveliu. Su Rasele pasikalbame kaip su drauge. Ji mane net padrąsino, sakė: „Mama, juk aš matau, kaip tu švyti, kai mūsų namuose atsirado jis“.
Laima tikisi, kad kaip nors pavyks iš visų bėdų išsikapstyti. Svarbiausia, kad Darius gautų darbo. Daiktai, pasak Laimos, yra užgyvenami – žmonės daug ką dovanojo, eis pasirinkti iš labdaros siuntos į savivaldybę.
– O jei tauragiškiai norėtų Jums padėti, ko labiausiai reikia? – klausiu.
– Visko mums reikia: vaikams – šiltų batų ir šiltų drabužėlių, nes užklupo šalta žiema, Dariui – darbo, tuomet viskas susitvarkytų, – teigė Laima.
Tikėjo meile
Pirmą kartą su šia moterimi susitikau, kai ji augino tris vaikus – Raselę bei dvynukus Sofiją ir Vytautą. Tuomet jie gyveno įmotės dovanotoje senoje troboje. Antras susitikimas – prie sudegusio namo. Tuomet ji turėjo keturis vaikus ir vis dar tikėjo meile.
Du kartus apsigavo, bet trečias kartas nemelavo – Gvidas gimė jau susituokus su Dariumi. Raselė – pirmosios meilės vaisius. Jos tėvą ji giliai slepia širdyje, sakė, kad jis domisi dukra, nors ir negali atsiskleisti. Kitų jos trijų vaikų tėvas – čekas, kuris ją žadėjo pasiimti į savo tėvynę. Kas žino, gal jie ir būtų likę pora, jei ne „geri“ žmonės, pranešę, kad pas Laimą nelegaliai gyvena kitos šalies pilietis. Po deportavimo nebegalėdamas atvažiuoti į Lietuvą Milanas vis dar žadėjo Laimą su vaikais pasiimti pas save. Moteris tuo taip tikėjo, kad net atsisakė pasiūlytos dovanos – po pirmojo gaisro verslininkai daugiavaikei šeimai ketino nupirkti namelį.
Jeigu mielaširdingi tauragiškiai galėtų kuo nors padėti šiai šeimai, ypač pasiūlyti darbo Dariui, kuris turi vairuotojo ir traktorininko pažymėjimus, bet sutiktų dirbti ir bet kokį legalų darbą, redakcija pasiryžusi tarpininkauti.
Rajono valdžia davė pastogę, skyrė tūkstančio litų pašalpą. Tik kažin, ar geras sprendimas buvo gausią, mažas pajamas gaunančią, negalinčią gauti kompensacijų už komunalines paslaugas šeimą apgyvendinti buvusiame bendrabutyje, juk rajone yra daug tuščių patalpų, kurias galima šildytis krosnimi.
Jovita STRIKAITIENĖ
