Tik iš mamos pasakojimų žinojusi esanti grafo dukra, vienuolė istoriko mėgėjo surastą jos giminės herbą paslėps archyve, užuot kabinusi matomoje vietoje.
Kilme nesididžiuoja
„Nesijaučiu grafaite, nes niekada negyvenau toje terpėje. Mama tik vieną kartą paminėjo, kad tėvelis turėjo grafo herbą ir kažkur slėpė“, – pamena Panevėžio Dievo apvaizdos kongregacijos vienuolyno sesuo Klara – Hana Bivil.
Pirmą kartą giminės herbą vienuolė pamatė tik praėjusią savaitę.
„Gražus“, – įvertino ženklą, liudijantį apie kadaise jo turėtojų užimtą privilegijuotą padėtį visuomenėje.
Nors sesuo Klara niekada neieškojo dokumentų, galinčių paliudyti jos aukštą kilmę, Bivil šeimai priklausiusį herbą suradęs istorikas mėgėjas, gidas iš Kauno Chaimas Bargmanas įsitikinęs, kad atidavė jį į tikrosios šeimininkės rankas.
„Kartą labai atsitiktinai sesuo Klara man prasitarė, kad jos tėvas buvo grafas. Tam ji visiškai neteikė reikšmės, o man pasidarė labai įdomu“, – pasakojo Ch.Bargmanas.
Karališkosios bajorų sąjungos žinynuose pavyko nustatyti Bivil šeimos herbą. Kilmės dokumentų galima rasti ir daugiau, bet tai kainuoja nemažai pinigų ir laiko.
Pasak Ch.Bargmano, pakanka, kad sesuo Klara žino tėvelio kilmę, juo labiau kad ir Bivil pavardė gana reta.
Herbo paslaptį nusinešė į kapus
Sesuo Klara pamena mamos pasakojimą, kaip tėvelis per istorinius kataklizmus stengėsi išsaugoti giminės skiriamąjį ženklą.
1941-ųjų vasarą prasidėjusi ir beveik pusantro dešimtmečio trukusi tautos tragedija – Lietuvos gyventojų trėmimas ir naikinimas tūkstančius kilometrų nuo tėvynės nubloškė ir Bivil šeimą, valdžiusią maždaug 100 ha Levaniškio dvarą.
NKVD pareigūnai bei jų pakalikai grafą, jo žmoną ir vaikus, kaip ir dar kelis šimtus tūkstančių lietuvių, apkaltinę esant tautos priešais, išsiuntė į Sibirą.
Išvežamas iš namų grafas herbą paslėpė dvare po sija. Hanai Bivil tuomet tebuvo vos penki mėnesiai, jos sesutė – tik ketveriais metukais vyresnė. Tuomet aštuonioliktuosius ėjęs brolis represijas prieš lietuvių tautą vykdžiusių sovietinių struktūrų pakalikų buvo įvertintas kaip jau suaugęs vyras ir tremiant atskirtas nuo šeimos.
Kadaise privilegijuotą giminės padėtį visuomenėje pabrėžusio ženklo nesunaikino nei laikas, nei žmonės, nei pelės – po penkiolikos tremties metų grįžęs į tėvynę grafas toje pačioje slėptuvėje surado šeimos relikviją. Įdomus sutapimas, kad tais pačiais metais buvo uždaryta iki Bivil sugrįžtant iš Altajaus jų dvare veikusi pradinė mokykla, o pats pastatas nugriautas.
Tiltus į praeitį sugriovusiu sovietmečiu prasitarti apie savo aukštą kilmę reiškė atsidurti kalėjime ar net sugrįžti į Sibirą, todėl šeimoje apie titulus kalbų nebuvo – saugodamas brangius žmones, tėvelis slėpė esąs grafas net nuo vaikų, o mirdamas su savimi išsinešė ir paslaptį apie kažkur paslėptą giminės herbą.
Įbauginti – užuomina apie varną
Sesuo Klara neslepia: aukšta kilmė ilgą laiką jai visai nerūpėjo. Pasidomėti giminės praeitimi pastūmėjo herbą suradęs Ch.Bargmanas. Vis dėlto vienuolė prisipažįsta į luomo, kuriam priklausė jos šeima, ženklą žvelgianti be virpulio širdyje.
„Man tai nėra artima. Tėvelis apie kilmę nieko nekalbėjo. Kadangi pavardė prancūziška, maniau, kad mano šaknys Prancūzijoje. Bet močiutė iš tėvelio pusės buvo lenkė ir namuose kalbėdavo lenkiškai, o mano mama – lietuvė. Nesvarbu, kas mes esame – bajorai, grafai, elgetos ar vergai, svarbiausia, kad bet kokioje situacijoje liktume žmonėmis. Tam reikia daugiau pastangų nei būti grafu“, – primena sesuo Klara.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
