Panevėžio laikinuosiuose globos namuose įkurdintas aštuonmetis Saulius kiekvieną dieną braukia ašaras. Jis laukia nesulaukia savo globėjų iš Kauno, kurių šeimoje gyveno dvejus metus. Kaip rašo „Lietuvos rytas“, berniukas dar nežino, kad daugiau į didžiulį namą Kaune, kurį jis vadina pilimi, daugiau nebegrįš.
Šią savaitę į Panevėžį vaiką parvežė globėja, kurią berniukas vadina mamyte. Kauniečių medikės ir trenerio šeima nusprendė atsisakyti savo globotinio. Praėjusių metų gruodį Saulius buvo išvežtas į sanatoriją Kačerginėje, kur be artimų žmonių praleido ir gražiausias metų šventes. Iš ten netikra mama berniuką atgabeno tiesiai į Panevėžį. Vaikui buvo pasakyta, kad jį labai nori pamatyti jo močiutė.
Tačiau tikroji priežastis, kurią globos namų darbuotojams nurodė kaunietė, buvo visai kita. Devynerių ir trejų metų savo vaikus auginanti moteris pasakojo, kad tarp jų ir Sauliuko dažnai kyla nesutarimų, pavydo scenų. Todėl šeimoje nesibaigia kivirčai, sutuoktiniams iškilo skyrybų pavojus. Tad globotinio buvo atsikratyta tarsi pabodusio žaislo.
Panevėžio rajone gyvenanti buvusi pedagogė Vanda Charlapavičienė šiandien turėtų praverti miesto laikinųjų vaikų globos namų duris. Ji trokšta kuo greičiau aplankyti Saulių, kurio nematė dvejus metus. V.Charlapavičienė buvo iš gailesčio savo namuose priglaudusi visai svetimą ligotą berniuko motiną. Paskui pedagogė ėmė lankyti ir Panevėžio A.Banzos vaikų namuose apgyvendintą Saulių.
Kone kiekvieną mėnesį berniukas viešėdavo mokytojos namuose. Sunkią negalią turinti motina negalėjo pasirūpinti sūnumi. Prieš dvejus metus atsirado tikras berniuko dėdė. Tik kartą aplankęs sūnėną jis nusprendė pasiimti vaiką į savo šeimą. „Lietuvos rytas“ rašo, kad naujieji globėjai V.Charlapavičienei iškart uždraudė bendrauti su Sauliumi. Sykį į Kauną paskambinusi mokytoja išgirdo griežtus žodžius: daugiau neskambinti ir netrikdyti vaiko.
Kasmet bent šimtas vaikų iš Lietuvos šeimų priversti keliauti į globos namus, nes jų globėjai nebenori arba nebepajėgia jais rūpintis. Dažniausiai globojamų vaikų atsisakoma paauglystėje. Nors mūsų šalies įstatymai, „Lietuvos ryto“ teigimu, ir nenumato galimybės atsisakyti įvaikio, vis dėlto ir įtėviams pavyksta atsikratyti įvaikio, pareikalavus teismo jį atskirti. Kartais tokios procedūros griebiasi ir tikri tėvai.
Atstumtas vaikas lieka sužeistas dvasiškai visam gyvenimui – kartą jau netekęs šeimos jis ją praranda dar sykį. Vaiko supratimu, jis išduodamas antrą kartą. Toks žmogus suaugęs gali negailestingai keršyti visuomenei.
Norintys užauginti ne savo vaiką lietuviai teikia pirmenybę globai, o ne įvaikinimui, nes globojamam vaikui valstybė kiekvieną mėnesį moka po 500 litų, o už įvaikį nenumatyta jokia parama. Įtėviais ir nuolatiniais globėjais žmones skiria teismas, įstatymas jiems taiko tuos pačius reikalavimus.
Tačiau įvaikis gali paveldėti įtėvių turtą, o globotinis – ne. Globotiniui sulaukus 18 metų, pagal įstatymą jis tampa globėjams visiškai svetimu žmogumi.
Praėjusiais metais Šiaulius sukrėtė dviejų paimtų globoti mažamečių istorija. Kaimynai atkreipė dėmesį, kad maža apiplyšusi mergaitė kasdien 6 valandą ryto, net lyjant, vedžioja didelį šunį. Pradėję ją kalbinti ir stebėti žmonės kreipėsi į tarnybas dėl jos išnaudojimo. Šiauliečiai buvo sukrėsti, sužinoję, kad brolį ir seserį apsiėmė globoti šeima, auginanti aklą dukterį. Dešimtmetė Aurelija turėjo vedžioti aklą globėjos dukterį į mokyklą, žirgyną ir baseiną, nors pati jokių būrelių nelankė, į ekskursijas nevyko.
Mergaitė taip pat vedžiodavo akląją groti kanklėmis gatvėse ir privalėjo rinkti išmaldą. Ji neturėjo teisės pasiimti švarių drabužių, nes globėja jai liepdavo drabužius dėvėti savaitę, avėti tik sportinius batelius.
Šešerių metų Tomo kaimynai per pusantrų metų apskritai nė karto nematė. Buvo paaiškinta, kad jis globėjos įseserei skaito vadovėlius arba miega. Abu vaikai miegojo ant vieno sulankstomo fotelio. Jie valgė skirtingą maistą nei globėja ir jos tikroji duktė. Vaiko teises ginantiems pareigūnams pareikalavus labiau rūpintis globotiniais, moteris jų iš viso atsisakė.
„Lietuvos rytas“ rašo, kad kartais globėjų atsisako ir patys globotiniai. Į Klaipėdą iš Maskvos atvežtas našlaitis likęs berniukas neseniai atėjęs į tarnybą pareiškė verčiau eisiąs gyventi į globos namus nei liksiąs pas tetą. Vilniuje į globos namus pasiprašė septyniolikmetė. Specialistams nebuvo sunku nustatyti, kad ją 10 metų oficialiai globojusi močiutė nuolat girtaudavo.
