Kiek Vakarai iš tiesų pajėgūs stabdyti Rusiją, laidoje „Dienos komentaras“ atsakė užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.
Kodėl kalbate apie tai, kad nesame saugūs nuo Rusijos?
Matyt, reikėtų būti pasislėpus giliai po akmeniu, kad nematytume, jog rusai jau atėjo. Atėjo į Ukrainą ir beveik 2 metus kariauja, o, kad ir kokias pastangas dėjome padedant Ukrainai, mes – tiek Lietuva, tiek visi Vakarų partneriai – esame prie ribos, kai tenka pripažinti, jog to nepakanka.
Nepakanka 20-ies tankų, kelių dešimčių raketinių sistemų, norint nugalėti tokį priešininką kaip Rusija. Nenugalėjus jo, mes esame labai arti prie teritorijos, kai gali tekti pripažinti, kad karas baigiasi ar potencialiai stabteli su Putino pergale.
Apie tai, kad Ukrainoje reikalai stringa, buvo galima pasakyti jau pernai rudenį.
Nebuvo taip, kad tylėtumėme. Kalbama buvo nuolat, bet reikia padalinti ir Lietuvos paskutinių kelių dešimtmečių istoriją į kelis taktinius, strateginius lūžius.
Pirmasis buvo stojimas į NATO ir mūsų taikos metas, mūsų vietinės istorijos pabaiga, kuri tęsėsi iki 2014 m. [Antrasis] – kai pirmą kartą Rusijai užpuolus Ukrainą Lietuva nusprendė grąžinti šauktinių kariuomenę, prasidėjo diskusijos dėl 2 proc. [kariuomenės] finansavimo.
Trečiasis lūžis įvyko karo pradžioje ir, manau, kad privalo atsitikti naujas [lūžis], kuris įvertintų ir tarptautinių institucijų stiprybes bei silpnumą, gebėjimą susitelkti arba, kaip dabar matome, veto teisės išnaudojimą ir ką tai reiškia mūsų saugumui. Ir ar mes esame adekvačiai tam pasiruošę.
Jūsų kritikai sako, kad interviu kalbate daugiau kaip apžvalgininkas, o ne kaip valdančiosios daugumos politikas, ministras. Šiuo atveju kritikuojate savo paties valdančiąją partiją, nes nesiūlote sprendimų, nesakote, ką padarėte blogai. Sakote, kad apskritai situacija yra bloga.
Tik įvardinu, kad vertinčiau istoriją kaip tam tikrus lūžius, kurie pakeičia nusistovėjusią situaciją ir reikalauja priimti sprendimus, apie kuriuos anksčiau buvo nepatogu, nepriimtina ar politiškai per brangu kalbėti.
Manau, kad tokios prabangos nebeturime ir privalome realiai rasti sutarimą dėl kai kurių klausimų, kurie yra atidėliojami labai ilgai. Dėl to žengiau pirmą žingsnį, pasiūlydamas įvertinimą ir šalia to galiu dėti pasiūlymus, apie kuriuos esame ir anksčiau kalbėję.
Norėčiau, kad mes susitartume ir judėtume į priekį. Bet, ką noriu pabrėžti, kad šiandien dar galime tartis. Tai yra vienareikšmiškai valstybės sprendimas. Kai kalbame apie pamatines valstybės egzistencines grėsmes, turime susitarti valstybėje.
Jūs valdote valstybę, su kuo tartis?
Yra koalicija, kuri gali priimti tam tikrus sprendimus. Ir nuo paskutinio lūžio taško, ji tuos sprendimus priėmė.
Esame viena valstybių, kuri daugiausiai išaugino finansavimą gynybos sričiai. Bet, ar esame prisitaikę ir pasiruošę tai dabar besiformuojančiai realybei, aš to dar nematau. Rytoj gali būti tartis per vėlu, gali tekti sprendimus priimti tada.
Man situacija dabar labiausiai primena 2007 m. pabaigą, kada buvo akivaizdu, kad artėja finansinė krizė, jog darosi realus pavojus, tada valdančiajai daugumai lieka du keliai – nuraminti visus, pasakyti, kad viskas bus tvarkoje, arba pasakyti tiesą tokią, kokia ji yra.
Kartais ji nepopuliari, kartais ji gali šokiruoti, reikalauti sprendimų, susitelkimo. Geriausia yra eiti antruoju keliu.
Galite pasiūlyti, kokie skubūs sprendimai dabar sustiprintų Lietuvos gynybą šiais ir kitais metais?
Pirmiausia, tai visuotinis šaukimas. Privalome apie tai kalbėti ir ieškoti sprendimų, kaip tą geriausia įgyvendinti, šalia to suprantant, kad reikalingas pasirengimas, infrastruktūra, finansavimas.
Bet, pradėję pirmuosius žingsnius ir pastatę pamatą, mes galime tikėtis, kad tai bus atgrasomasis faktorius tame besikeičiančiame pasaulyje.
Dabartinė valdžia niekam neskiria pinigų. Kalbame apie diviziją – pinigų nėra, brigadai – taip pat. Dabar visuotinis šaukimas, iš kur bus pinigai?
Sakote netiesą. Pinigų brigadai yra. Didelė dalis kritikos ir yra, kad pinigai nukreipiami būtent brigadai pasikviesti, dėl to kitiems sprendimams jie gali būti atidėti arba peržiūrėti.
Esate kritikuojamas, kad kalbėdamas gąsdinančius dalykus atbaidote investuotojus ir skatinate emigraciją. Ką atsakytumėte kritikams?
Manau, kad yra priešingas efektas. Tenka kalbėtis su verslininkais ir investuotojais Lietuvoje, kurie situaciją vertina priešingai – kartais kritikuoja mus, kad mes per mažai kalbame apie rizikas ir ką mes darome, kad rizikų išvengtume. Tada kyla nesaugumo jausmas, nes jie nori daugiau atvirumo.
Jų vertinimas ir analizė sako, kad grėsmės egzistuoja ir jie norėtų matyti Vyriausybę, kuri geriau atliepia rizikas. Čia yra faktorius, kurį galima atliepti neatgrasant. Grėsmes matome realistiškai ir žinome, kaip to išvengti.
Visą pokalbį išgirskite vaizdo įraše interviu pradžioje.
