Rusija į 2016-uosius įžengia po dvejų recesijos metų (2014-ais recesijos faktas formaliai nebuvo pripažintas, tačiau tai tebuvo mažytė manipuliacija skaičiais). BVP, 2013-ais su beveik nuliniu augimu pasiekęs 2,15 trln. dolerių, 2015-ais sudarė ne daugiau nei 1,2 trln. dolerių, ir, anot vieningos Rusijos Centrinio Banko ir Finansų ministerijos nuomonės, 2016-ais dar sumažės. Pagal BVP apimtis Rusija jau nusileido Meksikai ir nusirito į 15 vietą pasaulyje (76 vieta pasaulyje pagal BVP vienam žmogui).
Stagnacijos naujienos
Norint suvokti procesus, kurie vyksta Rusijoje, ir nuspėti jų eigą 2016 metais, reikia grįžti 15 metų į praeitį. Jau 2000-aisiais metais Rusijoje pradėjo formuotis žaliavos ekonomikos modelis, paremtas pinigų srautų iš eksporto konsolidacija vienos grupės asmenų, kurią kontroliuoja valdžia, rankose. Per 12 metų šis modelis tapo vieninteliu ir dominuojančiu – valstybės biudžeto, aukso rezervų ar BVP augimo tempas ir netgi rublio kursas koreliacija su naftos kainų pokyčiais pasidarė šimtaprocenčiai.
Iš dalies to priežastimi tapo „olandiška liga“ (Groningeno efektas, – red. past.). Išvengti jos nepavyko, nepaisant griežčiausio pinigų srauto sterilizavimo ir aukso valiutos fondų už daugiau nei 33 proc. BVP formavimo. Pinigai į ekonomiką prasisunkdavo užsienio investicijų ir kreditų pavidalu, tačiau skirtingai nuo „savų“, didžiąja dalimi užšaldytų JAV obligacijose, jie buvo brangūs ir nešėsi su savimi pelną iš ekonomikos. Groningeno efekto piko metu, 2013 metais, rublio rinkos kurso ir paskaičiuoto kurso su doleriu nesutapimas sudarė 50 proc. Tačiau „olandiška liga“ – tai tik viena iš priežasčių.
Kitas aspektas tas, kad ekonomikos vystymą itin stipriai žlugdė institutų griovimas, korupcija, visiškas verslininkų ir investuotojų teisių apsaugos mechanizmų nebuvimas. Viską užbaigia naftos dolerių konvertavimo į investicijas ir neresursinių verslų grąžą, kurie buvo palyginti aukštai 2008 metais, nuo 2009-ųjų pradėjęs staiga kristi, o 2012 metais, verslui praradus paskutines viltis demokratizacijai, ir išvis tapo neigiama – kapitalo pasitraukimas ir investicijų atšaukimas pradėjo stipriai veikti prekybos balansą.
Auganti Rusijos ekonomikos monopolizacija ir jos priklausomybė nuo valdžios kontroliuojamų monstrų, kaip „Gazprom“, „Rosneft“ ir „Rusijos geležinkeliai“ privedė prie stabiliai aukštos infliacijos, kuriamos beveik išimtinai augančių tarifų sąskaita, vargiai suspėjančių su „efektyvių vadybininkų“ monopolijų valdžioje apetitu.
Valdžia, įsitikinusi ilgalaike aukšta naftos kaina ir Rusijos naftos nepamainomumu Europai, sprendė reitingų išsaugojimo stagnacijos sąlygomis paprastai – tiek BVP, tiek gamybos augimą viršijančiu atlyginimų kėlimu hipertrofuotam (daugiau nei 38 proc. darbo resursų) biudžetiniam ir valstybiniam sektoriams, sparčiau kylančiu socialinių išmokų dalinimu ir neefektyviomis bei neapgalvotomis biudžeto išlaidomis. 2013 metais, beveik nulinio BVP augimo ir žymaus jo kokybės kritimo dėl pasitraukusių investicijų, statybų kapitalo ir eksporto fone, nepaisant augančių naftos kainų, Rusijoje atlyginimų augimas buvo dviženklis, o tarifai išaugo daugiau nei 8 proc. Toks disbalansas privedė prie išaugusios BVP importo ir prekybos dalies, kuris 2014 metais sudarė apie 30 proc. (dvigubai daugiau, nei JAV).
Šokas ir sunkumų įveikimas
2014 metais naftos kainų kritimas tapo šoku, nulėmusiu ilgalaikę stagnaciją. Į šoką sureagavo hipertrofuotas vartojimas, o BVP kritimas daugiausiai buvo susijęs net ne su sumažėjusia gamybos apimtimi resursų sektoriuje, o su namų ūkių išlaidų, bendrovių ir importo korekcija. Būtent tai Rusijai leido lengvai pereiti į stagfliacijos periodą, o Centrinio Banko politika leido išsaugoti pakankamai aukso valiutos atsargų.
2015 metai, pirmieji jau subalansuotų naftos kainų metai, atnešė Rusijai visų esminių ekonomikos rodiklių kritimą tokio masto, kurios nebūtų išgyvenusi jokia išsivysčiusi šalis. Ilgalaikio poreikio prekių paklausa krito beveik dvigubai, importas – 35 proc., prekybos rubliais apimtys – beveik 12 proc., užsienio investicijos dar 2014 metais nukrito beveik iki nulio ir 2015 metais jau nebeišaugo.
2015-aisiais laukiamas 3-4 proc. (o greičiausiai ir visi 5 proc.) BVP realios išraiškos kritimas su infliacija minimum 14-16 proc., o vartotojiškų prekių be nekilnojamojo turto ir ilgalaikio poreikio prekių (tų, kurių poreikio kritimas ir leido senoms kainoms išsilaikyti) infliacija sudarė daugiau nei 30 proc. Tačiau Rusija šiuo metu ne tik nėra ekonomikos griūties sąlygose, tačiau netgi turi pakankamai rezervų išlaikyti stabilumą patiriant gilią recesiją.
2016-uosius Rusija pasitinka faktiškai susimokėjusi už naftos šoko pasekmes – dviejų metų importo vertės aukso valiutos rezervus, palyginus stabiliu (tiek, kiek stabili naftos kainą) rublio kursu ir lėtai mažėjančia infliacija. Tačiau pastarųjų 15 metų neatsakingos ekonomikos politikos rezultatai niekur nedingo – Rusija liko nediversifikuota žaliavos ekonomika, kurioje nėra nei institucinių, nei technologinių, nei demografinių diversifikuoto augimo stūmoklių.
Įveikusi „naftos smūgį“, Rusija paprasčiausiai grįžo atgal į ilgalaikį stagnacijos kelią, tik žymiai žemesniame lygyje. Priedo 2013-ųjų situacijai, Rusija dėl savo išorinės politikos sugebėjo uždaryti potencialius investicijų traukos kanalus ir atbaidyti tuos vienetus investuotojų ir verslininkų, kurie vis dar norėjo bandyti diversifikuoti jos ekonomiką. Ir 2015-ais - liesaisiais - metais Rusijos prekybos operacijų saldo liko pozityvus, tačiau kapitalo ir investicijų pasitraukimas jį viršys maždaug 18-20 mlrd. dolerių.
Kiti metai žada būti dar blogesni: vien per paskutinį mėnesį Rusija sugebėjo faktiškai ant žlugimo ribos pastatyti savo turistinę industriją ir oro linijas, užšaldyti milžinišką paskutinio konkurencingų technologijų iš Rusijos gamintojo „Rosatom“ kontraktą, ir suteršti jo tarptautinę reputaciją. O taip pat suduoti smūgį savo didžiosioms statyboms, diskriminavus investuotojus su 10 mlrd. portfeliu ir geriausiomis statybų technologijomis bei nukirsti gijas savo naftos ir dujų eksportui į Pietų Europą ateityje.
Kovos metai
Šiame fone rusiškos ekonomikos firminiai požymiai niekaip nesikeičia. Bankų sektoriuje Centrinis Bankas jau daugelį metų palaiko valstybės įstaigų protekcijos, biurokratinės bankų kontrolės politiką. Prisižaista iki to, kad sektoriuje vienas darbuotojas kreditų išduoda 5-15 kartų mažiau, negu išsivysčiusiose šalyse, bankus kamuoja chroniškas kapitalo trūkumas ir praktiškai neskaidraus balanso problema. Todėl net ir po 1 proc. atšaukiamų bankų licenzijų per savaitę situacijos negerina – virš Rusijos pakibo antrojo 1998-ųjų bankų metų grėsmė. Geriausiu atveju 2016 metais išsipildys Germano Grefo prognozė ir dar 10 proc. bankų pasitrauks iš rinkos. Blogiausiu – gaisras taps nekontroliuojamu ir vieno-dviejų didelių bankų griūtis grandinine reakcija iššauks masinius stojimus ir paniką visoje sistemoje.
Visose didžiosiose gamybos srityse savikainos rodikliai Rusijoje yra blogesni, negu užsienio konkurentų, ir situacija nepasikeis nepaisant rublio nuvertėjimo. Pati valdžia pripažino, kad visos pagrindinės programos, pateiktos Rusijoje kaip ekonomikos išsigelbėjimas – „importo pakeitimas“ ir „posūkis į Kiniją“, – neduoda reikiamų rezultatų. Vargu ar reikėjo laukti kažko kito – esant mažesnei nei 5 proc. bedarbystei, beveik 90 proc. gamybos apkrovai ir visiškam nenorui ekonomikos agentams investuoti lėšas į naujus galingumus (jau nekalbant apie nesamas galimybes technologijų vystymui) joks importo pakeitimas negali būti vykdomas. Kinija gi, kuriai Rusija niekada nebuvo rimtas partneris (Rusijos dalis Azijos ir Ramiojo Vandenyno teritorijos prekyboje sudaro 1 proc.), yra priversta spręsti kur kas praktiškesnes problemas, negu parama santykiuose su šiauriniu kaimynu.
Šioje situacijoje Rusijos valdžia renkasi išlaukimo taktiką. 2016-ųjų biudžetas nepalieka vilčių nei reformoms, nei kokių nors alternatyvų mineralų prekyba paremtai ekonomikai. Maža to, naftos ir dujų rinka, kurioje stambiausi gamintojai atvirai pradėjo dempinguojamų kainų karą, siekiant išlaikyti savo gavybos apimtis, nepalieka vilčių ir greitam augimui ar galimybei pasiūlyti išorės rinkai didesnių kiekių.
Nėra abejonių, kad 2016 metais Rusijos ekonomika ir toliau trauksis, bei paraleliai pateiks keletą nemalonių siurprizų, vienas kurių gali būti bankų sistemos griūtis. Suprasdama tai, vyriausybė jau atvirai kalba apie iškilusią dilemą: arba reikšmingai kelti mokesčius verslo likučiams ir privatiems asmenims, arba kardinaliai sumažinti socialinę sferą, kas gali pasireikšti masiniu nepasitenkinimu.
Šiomis sąlygomis valdžiai bus sunkiau kovoti su vilionėmis atsisakyti savo monetarinių laisvo kapitalo judėjimo principų, valiutos rinkos kurso ir emisijų apribojimų, tuo labiau, kad balsai pereiti prie Venesuelos scenarijaus, skamba vis garsiau. Pirmąja aksominių apribojimų kregžde tapo bandymai apriboti išorinį turizmą – kaip bežiūrėtum, jis iš šalies iki 2014-ųjų išveždavo kasmet apie 40 mlrd. dolerių, o šiandien tai jau - dideli pinigai.
Tačiau 2016 metais Rusijai, be jokios abejonės, užteks ir rezervų, ir ekonomikos inercijos, taigi nereiktų laukti, kad rimtos permainos ateis nedelsiant. Greičiausiai visus metus Rusijoje vyks slapta kova tarp įtakos grupių – tų, kurios gali uždirbti iš uždarytų rinkų ir nekontroliuojamos emisijos, ir tų, kuriems yra svarbi globalizacija bei išorinės investicijos. Tie, kas gauna biudžetinį finansavimą ir trokšta totalitarinės nacionalizacijos, ir tų, kurie nori už grašius supirkti verslą šalyje, jeigu įmanoma - privatizavus. Mes anksčiau ar vėliau tikrai sužinosime, kas nugalės, tačiau, greičiausiai, dar ne kitais metais.
