Orijus Gasanovas, LRT Televizijos laida „Emigrantai“, LRT.lt
Iš Kybartų kilęs Zenonas Mačiulaitis turėjo tapti kunigu, planavo tą labai rimtai. Bet vietoj Dievo pasirinko moters meilę ir likimas susiklostė visai kitaip nei jo svajonėse. Šiandien žvitriu vyruku žmonių vadinamą Zenoną laida „Emigrantai“ sutinka nedideliame Brynės miestelyje Pietvakarių Norvegijoje. Bet nei bažnyčioje, nei moters glėbyje. Jis svetimame krašte su keliais vos pažįstamais estais gyvena pusrūsyje, mažame kambarėlyje.
„Yra trys miegamieji, gyvename du estai ir aš. Sutariame gerai, dar nebuvome susipykę. [...] Tai vienas kažką patvarko, tai kitas. Tvarkos ypatingos čia nėra, bet vienas kitam jokių priekaištų neturime“, – pasakoja Zenonas.
Nedaug kas čia žino, kaip Lietuvoje gyveno dabar žemės kasimo įmonės darbininku tapęs Zenonas ir kodėl jis atvyko dirbti.
„Trejus metus studijavau kunigų seminarijoje, o paskui pamačiau, kad savo gyvenimo negaliu su celibatu suderinti, ir išėjau. [...] Mano šeima yra religinga, be to, norėjau kažką visuomenei duoti – tokie buvo pagrindiniai [kunigystės pasirinkimo] motyvai. Bet atsitiktinai sutikau moterį ir viskas... Pamačiau, kad negalėsiu laikytis celibato, ir išėjau“, – sako vyriškis.
Jeigu ne moteris, tuomet susukusi galvą kunigų seminarijos studentui, Zenoną sutiktume kuriuose nors Vilkaviškio vyskupijos maldos namuose. Dabar jis sako net nesąs labai pamaldus. „Esu tradicinis katalikas“, – neslepia vyriškis ir priduria, kad kiekvieną sekmadienį į bažnyčią tikrai nevaikšto.
Ir Norvegijoje kartais nemoka atlyginimų
Save patriotu vadinantis Zenonas į Norvegiją išsiruošė dėl į krūvą susidėjusių bėdų: nesusiklostė šeimyninis gyvenimas, jo buvusi žmona ir keturių vaikų mama panoro skyrybų. Beveik tuo pačiu metu ant galvos užkrito problemos darbe.
Neseniai 42-ą gimtadienį atšventusiam Zenonui skaudžiausia, kad tuo gyvenimo laiku nebuvo nieko, į kieno petį galėtų atsiremti: „Jau buvau išsiskyręs. Vaikai gyveno pas motiną. Tai tiesiog išvažiavau“.
Ieškoti laimės Vikingų žeme vadinamoje Norvegijoje suvalkietis pradėjo nuo didžiausio šios šalies uostamiesčio Bergeno. Darbščias rankas turintis vyras rado darbą statybose ir tikėjo, kad čia jo laukia sėkmė.
„Gerai sekėsi, klojau akmens plokštes, dariau dekoratyvinį mūrą iš akmenų“, – pasakoja Zenonas. Tačiau vieną dieną ir čia ėmė nemokėti atlyginimų: „Mažose įmonėse yra tokie įstatymai, kad jeigu nėra šešių darbuotojų ar panašiai, tada nebūtina, kad būtų profsąjunga.“
Darbštus statybininkas be pajamų šaltinio neliko. Vienas kolega pasiūlė jam laimės ieškoti už 500 kilometrų nuo Bergeno – pramoniniame Stavangeryje. Ten šiuo metu ir dirba Zenonas, o gyvena, kad pigiau už nuomą būtų mokėti, mažytėje ir ramioje Brynėje.
„Yra tokia didelė įmonė, kuri užsiima žemės kasimu, turi daugiau kaip 500 darbuotojų. Ji plečiasi, gauna labai daug užsakymų“, – apie įmonę, kurioje įsidarbino, kalba Zenonas.
Vyriškiui daugiausiai tenka senų pastatų griovimo bei planiravimo darbai: „Planiravimas reiškia, kad padarai lygią aikštelę, ant kurios tiesiami pamatai, klojiniai. Dirbti nesunku, kadangi technika atlieka didelį darbą“, – sako emigrantas.
Per penkerius darbo metus jam nė karto nebuvo kilę minčių ieškoti ko nors geresnio, nes kitose įmonėse darbininkai negauna tokių puikių sąlygų. Pavyzdžiui – tarnybinio automobilio su pilnu baku kuro. „Gali juo naudotis tik [kelionei] iki darbo ir atgal. [...] Kai ateini, iš karto negauni. Pirmiausia būna pusės metų bandomasis laikotarpis, tai tuo laiku negauni, o paskui tiesiog prašai ir per kurį laiką, per mėnesį, duoda“, – „Emigrantams“ pasakoja Zenonas.
Poilsiauti skraidina visus darbuotojus
Kad statybų aikštelėje darbininkai nejaustų monotonijos – kompanijos valdžia įvedė kelionių sistemą: „Šitoje įmonėje kas ketveri metai būna kelionės į užsienį. Užsako ir veža savo darbuotojus. Prieš ketverius metus buvau Maljorkoje, šiemet – Ispanijoje, Malagoje. Būna toks ilgasis savaitgalis, išskrendam ketvirtadienį. Ir su antromis pusėmis. Bet ne visi nori skristi, tai nebūna taip, kad visa įmonė išskrenda. Bet trys lėktuvai „Boeing“ skrenda. Mes taip pat kaupiame pinigus šitai kelionei per tuos ketverius metus, o likusią dalį finansuoja įmonė.“
Vyras tvirtina, kad įmonėje jaučiasi vertinamas, jam net siūlė paaukštinimą – tapti brigados vadovu, bet jis atsisakė.
„Manęs nelabai tas dalykas domina. Galbūt todėl, kad [paaukštinimas] neatsispindi atlyginime, o atsakomybės daug. Aš geriau ateisiu į darbą ir tada pradėsiu apie jį galvoti, o namie negalvosiu. Jeigu aš imuosi atsakingų pareigų, tai man turi apsimokėti tiek dirbti ir atiduoti jėgas. Jei man neapsimoka, tai aš to nedarau ir gerai jaučiuosi, neapsikraunu“, – kodėl atsisakė aukštesnių pareigų, „Emigrantams“ paaiškina Zenonas.
Vyriškis niekada neperka stilingų garsių mados namų drabužių, neišlaidauja prabangiai technikai ir nešvaisto pramogoms. Bet, nors ir gyvena susispaudęs kukliame pusrūsyje, atlyginimas, kurį gauna, net 4 tūkst. litų didesnis už norvegišką minimumą.
„Jeigu litais, tai apie 10 tūkst. gaunu, – neslepia emigrantas. – [...] Man patinka kelionės ir aš joms išleidžiu, o ypatingas maistas ar prabangus gyvenimas – ne mano prioritetas.“
Prakutęs emigrantas apgailestauja, kad net dabar, kai tvirčiau stovi ant kojų, kai atsirado daugiau pasitikėjimo savimi, susigrąžinti prarastą šeimą jau per vėlu.
„Buvusi žmona ištekėjo, tai jokių ryšių nebegali būti. Kalbant apie vaikus, su jais bendraujame, nėra jokių bėdų. Kai tik grįžtu į Lietuvą, vaikai visada su manim būna. Kiekvienais metais keliaujame kažkur į užsienį – jie buvę ir Norvegijoje, ir Rodo saloje, Koso saloje, Kretoje“, – pasakoja Zenonas.
Vyriausiam vyro sūnui – 15 metų, dvynėms dukroms – 13, o jauniausiai dukrai – 10 metukų. Gyvenant toli nuo jų vyrui dažnai suspaudžia širdį: „Labai dažnai žiūriu įrašus, nes nemažai jų padarau, kai keliaujam. Nuotraukas dažnai žiūriu. Bet jeigu labai giliai į tai pradėsi grimzti, tai trukdys čia gyventi, nes pradėsi galvoti, depresuoti, tai tiesiog pasižiūriu, pasidžiaugiu, galvoju, kaip susitiksime. Bendraujame per „Skype“.
Kadaise kunigystę į moteris iškeitęs Zenonas į savo kambariuką pusrūsyje moterų neparsiveda. Niekaip neranda tos, kurią norėtų amžinai šalia savęs matyti. O vienadieniai santykiai nedomina.
Visos, kurios per tuos emigracijoje praleistus metus pasitaikydavo Zenono kelyje, būdavo išbrokuojamos: „Jeigu kalbėtume apie norveges, tai kuri norvegė norės važiuoti į Lietuvą. Nemanau, kad norės, tai aš net nepradedu tokių santykių. O emigrantės daugiausia su šeimomis čia gyvena. Yra daug jaunų panelių, ne mano amžiaus“.
Paklaustas, ar nenori dar kartą pabandyti kunigystės, Zenonas atsako, kad ne: „Nenoriu, daug laiko praėjo, daug kas pasikeitė. Man niekada nebuvo atėjusi tokia mintis.“
Važiuotų ginti tėvynės
Daug labiau už moteris emigrantas myli tėvynę Lietuvą. Ir pinigus mieliau leidžia iš patriotiškų jausmų, o ne užvaldytas vyriškos aistros.
„Tėvynė man yra labai brangi, aš stengiuosi jai kažkokią grąžą atiduoti už išsilavinimą, už gyvenimą ten“, – tikina Zenonas.
Didžiausias Zenono pasididžiavimas ir turtas – tautiniai mūsų šalies rūbai: „Pastebėjau, kad kai juos apsivelku ir pasižiūriu į veidrodį, man emocine prasme pasidaro labai gera, nes būnant ne Lietuvoje, tėvynės ilgesys yra nuolatos. Taip pat yra labai didelis identiteto alkis.“
Anksčiau apie tautinę aprangą Zenonas net nesusimąstydavo. Bet atsidūręs toli nuo gimtų namų ėmė ją vertinti.
„Būdamas čia, Norvegijoje, pastebėjau, kad dauguma norvegų turi tautinius rūbus ir per savo nacionalinę šventę gegužės 17-ąją išeina į gatves, į paradus būtent su tautiniais drabužiais. Aš pastebėjau, kad tai –labai galinga jėga. Matant juos man tiesiog virė kraujas, kaip gerai jie atrodo. Aš pagalvojau, kodėl man nepanaudoti šito dalyko – visada reikia pradėti nuo savęs.
Per norvegų nacionalinę šventę dalyvavau jų parade su lietuviškais tautiniais drabužiais. Buvau ten su viena kolege iš mūsų bendruomenės, mes dviese buvome tame parade su lietuviškais rūbais. Paskui buvo Joninės čia, Norvegijoje, – irgi buvau su tautiniais drabužiais. Kai Liepos 6-ąją giedojome himną, tai buvau juos paskolinęs kitam vaikinui, nes pats buvau išvykęs. Prieš kelias savaites buvau Lietuvoj apsivilkęs per mano senelio savanorio [pagerbimo šventę] – prie paminklo, prie kryžiaus pritvirtinome lentą“, – pasakoja Zenonas.
Savo šalį Norvegijoje lietuvis garsina dar ir dainomis. Jeigu kas paprašo, iškart užtraukia kurią nors senesnę, per sveikinimų koncertą girdėtą.
Ir estai, su kuriais dabar gyvena Zenonas, ir ankstesni kambariokai žino, ką reiškia mūsų šalies simbolika. Kiekvienam užsukusiam į jo kambarį lietuvis pristato iš gimtinės parsivežtą verbą.
Zenonas taip myli Lietuvą, kad išgirdęs apie Rusijos grėsmę visai Rytų Europai ne juokais išsigando. Sako pagalvojęs, kad reikia krautis lagaminą ir važiuoti ginti tėvynės: „Jau apsisprendęs, kad važiuočiau. Viską metu ir važiuoju, jeigu [Rusija užpultų]“.
Paklaustas, ar mokėtų valdyti ginklą, Zenonas sako: „Vis tiek būtų taip, kaip dabar Ukrainoje. Savanoriai stoja į kažkokius būrius, batalionus, tenai juos apmokina, būtų sistema sukurta, o ne taip, kad būtume kaip patrankų mėsa. Aš matau tą procesą taip, kad papulčiau į kažkokį būrį, kuriame apmokintų.“
Zenonas nesupranta tų emigrantų, kurie žada į Lietuvą niekada negrįžti. Nors Norvegijoje jam puikiai sekasi, savu čia vis tiek nesijaučia ir patyliukais galvoje rezga planą, kaip kada nors vėl gyvens tėvų žemėje:
„Galvoju apie kažkokią individualią veiklą Lietuvoje, kokiame didesniame mieste – gal Kaune, seniau ten gyvenau, ten daugiau galimybių yra“.
