Seimo TS frakcijos narys Emanuelis Zingeris paskelbė atvirą laišką JAV Atstovų rūmams, kuriame prieš 10 metų pasirašytos Baltijos šalių ir JAV Chartijos pagrindu ragina pradėti papildomas konsultacijas dėl Baltijos valstybių saugumo. TSŽ paprašė Emanuelį Zingerį, Tarpparlamentinių ryšių su JAV grupės pirmininką, Kovo 11-osios akto signatarą, Seimo Europos komiteto pakomitečio pirmininką, Darbo grupės prie LR Vyriausybės dėl totalitarinių režimų nusikaltimų įvertinimo ES pirmininką, plačiau pakomentuoti motyvus, paskatinusius parašyti šį laišką, ir pažvelgti į situaciją, kurioje šiandien, karo Kaukaze akivaizdoje, atsidūrė Lietuva.
- Išvedus Rusijos kariuomenę penkiolika metų mes bėgom… ir likom tame pačiame saugumo taške net ir įstoję į NATO. Kol Lietuvoje nebus rimtų karinių NATO pajėgų, kol kaip Lenkijoje nebus fiziškai tikro, egzistuojančio priešlėktuvinio skydo, tol Rusija rimtai į mus nežiūrės. Nes Rusija žiūri tik į mūsų sugebėjimą apsiginti. O kad Rusijos grėsmė mums išlieka, patvirtina jos agresija prieš Gruziją.
Mūsų partija 20 metų kalbėjo apie Rusijos grėsmę, buvo rimtai išjuokiama oponentų Lietuvoje, bet šiandien pasirodė, kas ji buvo teisi. Rusijos valdžia, manydama, kad, Sovietų Sąjungai sugriuvus, ji pralošia teritorijas, iš esmės naikindama kritinį požiūrį į Stalino režimą, iš naujo rusų tautai diegia mintį, kad sovietinė Rusija buvo vienas geriausių Rusijos egzistavimo laikotarpių. Tada esą ji buvo didžiulė ir stipri. Ne P. Stolypino reformos, ne 1917-ųjų Vasario revoliucija, o Rusijos žemių neaprėpiami plotai yra svarbiausias tikslas (rusiškai tai vadinamasis „sobiranije zemelj“). To tikslo siekiama netgi reabilituojant Staliną ir teigiant, kad jis, industrializuodamas šalį, Rusijai padėjo pasiruošti Antrajam pasauliniam karui.
Jeigu Rusijoje žmogaus teisės vėl nieko nereiškia, jeigu opozicinių partijų balsas nutildytas, išskyrus keletą, tada reiškia, kad Lietuva turi galvoti apie gynybą, nes, apribojus demokratiją Rusijoje, nebeliko jokių agresyvaus Kremliaus kurso oponentų šalies viduje. Todėl aš kreipiausi į JAV Atstovų rūmų pirmininkę Nancy Pelosi, kad, atsiremiant į Baltijos šalių ir JAV partnerystės 1998 m. chartiją, tuojau pat būtų pradėtos papildomos JAV ir Baltijos šalių konsultacijos. Partnerystės chartijos, kuriai šiemet kaip tik sukanka 10 metų, pagrindiniai punktai tiesiogiai susiję su mūsų saugumu. Mes turėtume pradėti kurti bendras įvairiašakes komisijas su JAV, pradėti kooperaciją saugumo srityje, saugumo stiprinimo šiame regione tikslais daryti tai, ką darė Lenkija. Keturi NATO lėktuvai Šiauliuose ir Juozo Olekos kariuomenės koncepcija šiandien, karo Kaukaze akivaizdoje, deja, atrodo tragikomiškai.
- Ar, Jūsų nuomone, pasaulio ir Europos Sąjungos reakcija į šiandieninius įvykius Gruzijoje yra adekvati?
- Ar po Europos sprendimo šį pirmadienį, 2008-09-01, viršūnių susitikime galima sakyti, kad stiklinė pusiau pilna ar pusiau tuščia? Manau, šį kartą stiklinė pusiau pilna. Nepaisant pietinių Europos šalių (Portugalijos, Ispanijos, Kipro, Graikijos ir Italijos) prieštaravimų, mes turim bendrą pareiškimą, kuriame nepripažįstama buferinių saugumo zonų pačioje Gruzijoje, pripažįstama Gruzijos tautos teisė kuo greičiau integruotis į ES artimą erdvę, t.y. vizų režimas, laisvos prekybos su ES dalykai. Europa, ko gera, siųs net karinius stebėtojus, kvies donorų konferenciją – kitaip sakant, bus ruošiamas Maršalo planas atstatyti Gruzijos ekonomiką. Reikalaujama iš Rusijos, kad iki ES šiuo metu atstovaujančio Prancūzijos prezidento N. Sarkozi vizito į Maskvą būtų atsakyta į klausimą, kodėl nevykdomas 6 punktų taikos planas. Mes turime akivaizdų agresyvaus Rusijos elgesio išryškinimą ES kontekste. Prezidentas V. Adamkus sakydamas pagrindinę kalbą, galima sakyti, uždavė netgi toną šitam susitikimui. Tai mūsų pasiekimas, kad ES suvokė, jog Rusijos elgsena Kaukaze gali būti pakartota bet kur. H. G. Peteringas, mūsų kolega Europos liaudies partijoje, CDU atstovas, ne sykį pabrėžė, kad Baltijos šalių žmonės gali būti ramūs. Mes galim pasakyti, kad Baltijos šalių žmonės nėra ramūs, tokie raminimai, deja, neatitinka tikrovės. Kaliningrade, Baltarusijoje turime perpildytus karo arsenalus ir užpuolimo atveju NATO galės susirinkti tik po to, kai užpuolimas įvyks. Techniškai parama ateis mums pavėluota.
Turiu pasakyti, kad mane neramina ir kai kurių mūsų politikų mintys. Štai buvęs užsienio reikalų ministras Povilas Gylys sako, kad mes, remdami Gruziją, savo politika sėjame Rusijai karo sėklą. Tai klaidinanti mintis. Triušio ir smauglio istorijoje smauglys nėra Gruzija ar Lietuva. Smauglio adresą mes žinome labai konkrečiai. Tai Maskva, Kremlius.
Paskaičiuokime Rusijos karines pajėgas ir visos Europos karines pajėgas ir gausime neįtikėtiną vaizdą – Rusijos pajėgos keleriopai viršys visų Europos valstybių pajėgas. Lenkai ir čekai, papildomais elementais sustiprėjus jų saugumo garantijoms, pradeda tolti nuo mūsų. Mes sveikinome lenkus laimėjus tokias reikšmingas karines pajėgas, kokias jie dabar gaus kaip priedą prie tų dešimties JAV gynybinių raketų, stovėsiančių Lenkijos teritorijoje. Siekdami saugumo ir norėdami išlikti kaip valstybė mes privalome persiversti per galvą ir siekti to paties.
Lietuvos nepriklausomybei greitai bus 20 metų. Mes nuolat svarstom, ar viskas prieš karą – per aną nepriklausomybės 20-metį buvo padaryta teisingai. Ir kiekvieną kartą galvojame, o kas būtų, jeigu mes būtume sudarę rimtesnę sąjungą, kokią turėjo sudarę lenkai su Prancūzija ir Anglija? Mes žiauriai sumokėjome už savo ikikarinį „neutralumą“, todėl negalime kartoti ikikarinių vyriausybių klaidų.
Nuo kiekvienos dienos priklauso, kokias mes, pasimokę iš Gruzijos įvykių ir nuėmus kaukę nuo Rusijos užsienio politikos, sugebėsime padaryti išvadas dabar. Turime skaičiuoti kiekvieną dieną savo valstybės ir šito regiono saugumui užtikrinti. Ir tas saugumas negali būti simbolinis, jis turi būti tikras, kad niekam nesinorėtų mūsų pulti. Tada bus taika. Kaip, pvz., niekam nesinori pulti Izraelio, – ir pirmiausia dėl to, kad visa visuomenė pasiruošusi ginti šalį. Jeigu izraelietė sužino, kad vaikinas netarnavo kariuomenėje, net negalvoja už jo tekėti. Tai gėda. Yra vidinės moralinės taisyklės – negarbinga vengti karinės gynybos.
Jeigu mes sudėję rankas lauksime, juoksimės iš savęs, kad neturime šiuolaikinės technikos, ir galvosime, kad vis tiek neapsiginsime (kaip pasakė vienas parlamentaras Seimo Europos reikalų komiteto posėdyje: ko mes šokinėjame kaip varlė prieš dalgį!), kils klausimas: ar esame verti turėti savo valstybę? Rinkėjai be ekonominių klausimų kiekvieną dieną turi klausti: ko mūsų derybininkai sugebėjo pasiekti, kad didžiosios pasaulio valstybės užmirštų frazę, jog Baltijos šalys yra sunkiai ginamas kampas. Turi būti pasiektas visų nusiteikimas, kad mes galim apginti Lietuvą, kad mūsų diplomatija pajėgi pasiekti, jog Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, būtų išdėstytos tokios gynybos technologijos, kad Lietuvos niekas nedrįstų pulti, o mūsų žmonės norėtų ginti Tėvynę.
Kalbėjosi Audronė V. Škiudaitė
Emanuelis Zingeris yra TS-LKD narys
