Apie smalsią mešką Lietuvoje, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja aplinkos viceministras Ramūnas Krugelis bei Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos vadovas Laimonas Daukša.
Gauname tokius pranešimus, kad meška vėl juda į Vilniaus pusę. Ką galėtumėte apie tai papasakoti? Ką jūs matote ir ką rodo toks elgesys?
L. Daukša: Mes taip pat gauname pranešimus, jau anksti ryte atsikėlus, buvo gauta informacija iš medžiotojų kamerų, ja pasidalinome, ir ši informacija pasiekė ir žiniasklaidą. Matyt, vis tiek šio individo elgesys yra neadekvatus.
Jau anksčiau kėlėme hipotezę, kad meška čia užsiliko tris dienas, ir nors operacijos metu mes ją ir nulydėjome, ir sudirginome, ji pasitraukė Asvejos regioninio parko link, kur yra miškinga teritorija, tinkama ir deranti jai gyventi, tačiau pagal dabartinę informaciją, ji yra ties Bezdonių apylinkių, ir vėl artėja prie Vilniaus – liko gal 10 kilometrų.
Aš, kaip medžiotojas ir miškininkas, turintis šiek tiek gyvūnijos pažinimo ir išsilavinimo, manyčiau, kad jos elgesiui įtakos turi ir ruja, kuri būtent dabar – birželį, liepą, iki rugpjūčio vidurio ir vyksta. Tai nėra dar suaugusi patelė, ji gali ir nerujoti, bet kažkas jos elgseną veikia ir reikia rasti atsakymą.
Arba pats individas yra socialiai nebaikštus, kaip ir sakėme pradžioje, arba jį verčia judėti poravimosi instinktai arba maisto paieškos. Galima iškelti ir dar vieną prielaidą: jeigu tai ta pati meška, kuri atėjo iš Čepkelių rezervato, iš Baltarusijos pusės, tikėtina, kad gyvūnas instinktyviai ieško kelio atgal, iš ten, kur atėjęs.
Galbūt lietuviai pasirodė nedraugiški, norėjo ją pavyti, be to, Baltarusijoje meškos yra primaitinamos, gal jai natūralioje gamtoje sunku rasti maisto. Kaip ir sakėme, žmonės neturi primaitinti laukinių gyvūnų, kad šie nepriprastų. Jeigu jai čia nepatogu, jaučia diskomfortą ir yra sunku, ji grįžta ten, iš kur atėjusi.
Mes, kaip organizacija, gavome institucijų grįžtamąjį ryšį – galų gale, mes esame nepolitizuota organizacija, atstovaujanti medžiotojų bendruomenei, kuri turi tam tikrų gebėjimų ir kompetencijų, kaip ir parodė ši situacija.
Jeigu būsime reikalingi, institucijos galbūt mus integruos ir mes prisidėsime. Matau, kad jos tikrai pasidarys aiškų planą, nes grįžtamasis ryšys jau yra. Jau dabar yra ir užklausų, ir kontaktas su pavaldžiomis Aplinkos ministerijos institucijomis bei Laukinės gyvūnijos globos centru.
Nėra tos įtampos, kokia galbūt susikėlė viešojoje nuomonėje ar žiniasklaidoje, ir netgi parlamentinėje veikloje, dabar diskutuojama, kaip rasti sprendimus. Pažvelkime į tai, kad situacija ir išeitis buvo laiminga – žmonių gyvybės nenukentėjo.
Taip, jeigu būtų kas nors atsitikę, atsakomybės ir reikalavimų būtų buvę radikalių. Galbūt tas esminis dalykas, susijęs su leidimu, ir buvo tas, dėl ko mes jo nenorėjome: jeigu kas nors būtų atsitikę, būtų klausiama, kieno veiksmai ir veiksmų seka buvo neteisinga.
Galbūt įvyko nesusikalbėjimai ir visa kita, mes manėme, kad tas leidimas tą dieną, būtent pirmadienį, nebuvo reikalingas, nes realiausia grėsmė buvo šeštadienį ir sekmadienį. Pirmadienį jau žinojome, kad ji paliko rajono ribas.
Galbūt todėl ir mūsų atsisakymas buvo toks radikalus, nes supratome visuomenės lūkesčius. Ir dar vieną žinutę noriu pasakyti ministerijos vadovybei: mes tik dabar, viską dėliodami, suprantame, kaip viskas įvyko.
Kai buvo kreiptasi dėl pirmojo leidimo, nežinau, ar į savivaldybes, ar į kitas institucijas, matyt, kažkur nuvilnijo žinia ir socialinėje erdvėje atsirado naratyvas, kad medžiotojai to siekia, nes stengiasi gauti leidimą.
Ir tada, kai mes atvykstame pagelbėti tarnybinės pagalbos pagrindais, mums iškart primetamas tas leidimas ir tarsi norima padaryti atpirkimo ožiais. Mes tikrai žinojome visuomenės lūkesčius, mums iškart buvo prikabinta etiketė.
Dėl to iš mūsų pusės ir buvo siūlymų: gal Aplinkos departamentas gali imtis iniciatyvos? Jie turi ir tarnybinius ginklus, kai kurie darbuotojai yra medžiotojai, turintys teisę. Tikrai buvo galima šią iniciatyvą perimti. Dėl to mūsų atsisakymas ir buvo toks radikalus.
Norėčiau paklausti apie dabartinę situaciją. Ar tikėtina, kad tai ta pati meška? Kiek šiuo metu jų gyvena Lietuvoje, ką rodo stebėjimai? Taip pat girdėjome, kad blaškiusis meškutė galėtų būti apie dvejų metų. Kaip tai nustatoma?
R. Krungelis: Šiuos dalykus sprendžia specialistai. Laukinės gyvūnijos globos centras kartu su medžiotojais, kurie dalyvavo operacijoje, bendrų konsultacijų metu ir aptarė, kad tai galėtų būti būtent tokio amžiaus gyvūnas.
Kiek meškų yra Lietuvoje? Iš tikrųjų, tikslų skaičių pasakyti gana sudėtinga, nes tai judantis gyvūnas. Šiandien Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba yra sudariusi pastebėtų rudųjų lokių žemėlapį, kurį galima nuolat pildyti.
Ten buvo užfiksuota 10 stebėjimų, bet tos mūsų Vilniaus meškutės ten kol kas dar nėra. Neabejoju, kad bus įtraukta, nes specialistai patikrina informaciją, ją įtraukia, ir tada galime matyti, bet nebūtinai ten yra 10 skirtingų meškų, nes gyvūnai migruoja, pramigruoja, ir galiausiai kameros ar žmonės gali pastebėti tą patį individą. Tačiau, kaip esu minėjęs ne kartą, mums teks išmokti gyventi su rudaisiais lokiais mūsų aplinkoje.
Kodėl jų čia padaugėjo? Ar išties jų populiacija išaugo, ar jie ateina iš Baltarusijos? Teko girdėti, kad meškos pas mus į Lietuvą ateina ir iš kitų šalių, tad gal jų sulauksime dar daugiau?
R. Krugelis: Nebūtinai daugiau. Kaip ir minėjo gerbiamas medžiotojų atstovas, tai gali būti migracija. Gyvūnai ateina, ieško poros, maitinimosi vietų, o Lietuva jiems nėra pats svetingiausias kraštas, todėl didžioji dalis individų, greičiausiai, ieško kelio atgal.
Bet kokiu atveju, į situaciją dėmesys yra atkreiptas. Šiuo metu yra subendrauta ir su Laukinės gyvūnijos globos centru, ir su Aplinkos apsaugos departamentu. Po laidos vėl turėsime pasitarimą su jais, taip pat bendrausime ir su policija būtent per viešosios tvarkos prizmę – kaip atbaidyti mešką, jeigu ji artės prie miesto.
Policija gana neblogai pasirodė per bandymą su briedžiu Vilniuje, kada jie bandė jį pavyti įsijungę švyturėlius. Visi šie veiksmai šiandien bus dar kartą peržiūrėti, bus pasitarta. Mes taip pat paraginome Laukinės gyvūnijos globos centro darbuotojus drąsiau kreiptis pagalbos tiek į Aplinkos apsaugos departamentą, tiek į medžiotojus, kurie turi daugiausia informacijos.
Jie turi kameras miškuose, didelį savo narių tinklą, kurie keliauja po miškus, ten praleidžia daug laiko ir gali labai stipriai padėti su informacija. Taigi, naudojame visus informacijos kanalus. Institucijos analizuoja ir dabartinį atvejį – kas tai galėtų būti, ar tai tas pats individas.
Mėginsime, jeigu pavyks gauti nuotraukas, jas įvertinti ir pažiūrėsime, ar tai ne kitas gyvūnas. Medžiotojai pasidalino informacija, kad galbūt ir prie Kauno gyvena vienas individas.
Visą pokalbį kviečiame pamatyti teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Institucijų dach uja, ir niekas nieko nedaro
Pinigai įsisavinami asmeninėms reikmėms, o ne gyvūnams pagauti ir apsaugoti bent mūsų vaikus
Du rniai valdžioje ir įstaigose
