Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjo žurnalo „Reitingai“ vyr. redaktorius Gintaras Sarafinas.
Kaip pasikeitė žiniasklaida?
Kaip pasikeitė žiniasklaida dėl skaitytojų ir žiūrovų dėmesio? Kaip šiandien žiniasklaidai tenka konkuruoti su socialiniais tinklais ir dirbtiniu intelektu?
G. Sarafinas: Žiūrint į visą žiniasklaidos lauką, akivaizdžiai matyti, kad jis yra vienas sparčiausiai besikeičiančių. Jeigu net paklaustumėte dirbtinio intelekto platformų, jos parašytų, kad žurnalisto profesija yra mirštanti ir žurnalistų poreikis vis mažėja. Kodėl taip yra? Todėl, kad šiandien kiekvienas žmogus pats sau yra turinio kūrėjas. Jis turinį kuria „Instagram“, „TikTok“, bet kur socialiniuose tinkluose, ir jam reikia mažiau žurnalisto paslaugų kaip tarpininko.
Kalbant apie jūsų paminėtus socialinius tinklus, dirbtinį intelektą ir pačią žiniasklaidą, tai socialiniai tinklai, mano požiūriu, labiau kovoja, kad juos žiūrėtų. Dirbtinis intelektas nori, kad mes jo klaustume. O kalbant apie žiniasklaidą, tai bent teoriškai turėtų būti taip, kad žiniasklaida mums paaiškintų, kad mes suprastume.
Tai tarsi trys skirtingos misijos, bet auditorija ta pati. Natūraliai žmogus renkasi, kas jam šiandien labiausiai tinka ir patinka. Galima matyti, kad kol kas ir socialiniai tinklai, ir dirbtinis intelektas, ir žiniasklaida randa savo auditoriją, bet konkurencija vis auga. Ilgainiui, sakyčiau, sunkiausia darosi būtent žiniasklaidai ir žurnalistikai.
Ar visada žiniasklaidoje randame atsakymus?
Jūs pasakėte, kad žiniasklaida turėtų paaiškinti situacijas, kas ir kaip vyksta, atsakyti į žmonių klausimus. Ar visada žiniasklaidoje galima rasti tuos atsakymus ir paaiškinimus, ar kartais jau susimaišo socialinių tinklų, dirbtinio intelekto ir žiniasklaidos funkcijos?
G. Sarafinas: Man tenka darbuotis ir Žurnalistų etikos komisijoje. Mes dažnai nagrinėjame tokias tarpines būsenas, kai sunku pasakyti, ar žmogus yra žiniasklaidos atstovas, ar žurnalistas. Jis vienu metu gali būti „vlogeris“, „blogeris“ ir žurnalistas, gali būti visuomenininkas, kas tik nori. Bet atsakomybė bet kokiu atveju turi išlikti. Jeigu žmogus renka informaciją, ją skelbia, tai jis turėtų būti už ją atsakingas, už galutinį rezultatą.
Žiniasklaidos priemonės, turiu omenyje radiją, televiziją, portalus ir spaudą, vis dar išlaiko tą misiją, kad prisiima didelę atsakomybę už savo paskelbtą turinį. Ką galime toliau matyti? Pasitikėjimas žiniasklaida labai stipriai sumažėjo per paskutinius 30 metų. Jeigu nepriklausomybės aušroje ja pasitikėjo 85 procentai Lietuvos visuomenės, tai dabar pasitiki perpus mažiau. Man tai yra didelis liūdesys.
Kita vertus, nerimą man labiausiai kelia ne tai, kad žmonės nepasitiki žiniasklaida, bet tai, kad jie vis dažniau nebejaučia poreikio apskritai kuo nors pasitikėti, nes nebėra jokių autoritetų mūsų visuomenėje. Jie tiesiog pasirenka tai, kas patvirtina jų nuomonę. Jūs matote, kad žmonės yra tam tikruose burbuluose. Kiekvienas pasirenka tam tikrą burbulą ir jame gyvena. Man kelia nerimą tai, kad tie burbulai yra pernelyg skirtingi.
Dažnai vienoje laiptinėje gyvenantis žmogus vartoja vieną žiniasklaidą ir vieną informacijos srautą, o už durų – kitą. Vienas pasirinko, pavyzdžiui, „vatnikų“ burbulą, kitas – „antivatnikų“. Realiai jie gyvena toje pačioje visatoje, toje pačioje Žemėje, toje pačioje Lietuvoje, toje pačioje laiptinėje, bet viską skirtingai naudoja, priima ir interpretuoja. Juos suvedus, jie nebesusišneka.
Tai yra skirtingų burbulų pasekmė, nes algoritmai taip veikia. Jeigu žmogus kažkuo labai intensyviai domisi, jam meta, meta, meta, ir jis užsisuka tame burbule, o kitam rūpi visai kas kita. Aš tame matau nerimą, nes daugėja tokių nesusišnekančių žmonių. Jeigu jaučiate, visuomenėje yra didelis susipriešinimas, daug nesusišnekėjimo, daug pykčio. Tai kyla iš to, kad mes naudojame skirtingus informacijos priėmimo kanalus.
Ar geopolitinė situacija skatina žmonių nepasitikėjimą?
Ar gali būti, kad sudėtinga geopolitinė situacija ir įtampa taip pat skatina žmonių nepasitikėjimą? Žmonės vis dažniau linkę pasitikėti tik savimi, manyti, kad patys geriausiai žino, kas teisus, o kas kaltas, net nesigilindami į informaciją ir nenorėdami išgirsti kitokios nuomonės.
G. Sarafinas: Taip, jūs patvirtinate. Yra patogu susikurti tam tikrą burbulą, kuris patvirtina tavo nuomonę, pralinksmina, jeigu reikia, arba sukelia gerą emociją. Ir aš nenoriu iš to burbulo išlįsti, nes ten gali būti juoda, nemalonu, niūru. Kodėl aš turiu? Aš turiu savo susikurtą aplinką. Žmogų galima pateisinti, bet tai yra pakankamai dirbtinė realybė.
Išėjęs jis vis tiek pajunta, kad pasaulis labai greitai progresuoja, keičiasi, jis kažkur nespėja. Aš įsivaizduoju, kad vis tiek bet kuris žmogus turi būti pakankamai išsilavinęs, gilaus, plataus akiračio, bet labai kritiškas.
Tam reikia plačiai domėtis, naudoti skirtingus žiniasklaidos kanalus – ir tą patį dirbtinį intelektą, ir socialinius tinklus, ir visą tradicinę žiniasklaidą: televiziją, radiją, portalus ir spaudą. Tada tu, žmogau, gali susikonstruoti savo nuomonę, daugiau ar mažiau adekvačią, nenutolusią nuo dabartinės realybės.
Ar reikia riboti sklaidos kanalus?
Prasidėjus karui Ukrainoje buvo įvesta nemažai rusiškos televizijos ir kitų informacijos sklaidos kanalų ribojimų. Tačiau yra ir kitų socialinių tinklų, pavyzdžiui, „Telegram“. Kaip vertinate šiuos ribojimus? Ar reikėtų dar atidžiau vertinti informacijos sklaidą, o gal palikti žmonėms galimybę patiems atsirinkti skirtingą informaciją ir susidaryti nuomonę?
G. Sarafinas: Tai ir įvyko. Tie žmonės, kurie giliai, analitiškai mąsto, ir toliau nagrinėja Jungtinių Valstijų, Europos, Rusijos ir Lietuvos kanalus, juos lygina ir mato tendencijas. Bet jeigu žmogus yra mažai kritiškas, mažai išsilavinęs, jam vis tiek reikia kažkokių filtrų, kad jis nepanirtų į visišką propagandą.
Nes matome, kad Rusijoje, Baltarusijoje ir kituose rytiniuose kraštuose, jeigu žmogus tokią informaciją žiūri pusę metų, labai nesigilindamas ir nevertindamas, jo pasąmonė suformuoja klaidingus įvaizdžius. Tada jau problemų turi šeima, paskui visuomenė ir taip toliau. Tai reikia filtrų, reikia.
Kas jums šiuo metu kelia didžiausią nerimą kalbant apie žiniasklaidą? Mažėjantis pasitikėjimas, socialinių tinklų ir kitų platformų įtaka ar didžiulis informacijos sklaidos greitis, kuris kartais ima kenkti žiniasklaidos kokybei?
G. Sarafinas: Tai visos jūsų paminėtos jungtinės pajėgos. Bet iš tikrųjų didžiausia problema, kurią pastebiu bendraudamas su jaunais žmonėmis, su šeimomis, yra informacijos perteklius. Yra net paskaičiuota, kad dabar žmogus per tris dienas gauna tokį informacijos kiekį ir srautą, kokį žmogus XVII amžiuje gaudavo per visą gyvenimą.
Išvertus į žmonių kalbą, tai reiškia, kad yra milžiniškas informacijos perteklius. Jis sekina ir žmonės nuo jo bėga. Tai yra didžiulis paradoksas. Mus mokykloje mokė, kad pliuralizmas yra didelė laimė ir siekiamybė. Bet dabar mes jį turime ir nuo jo bėgame, nes per daug visko. Žmonės nori įlįsti į savo burbulą ir atsiriboti.
Kai stebi jaunus žmones, pasirodo, informacijos perteklius nėra gerai, nes jie nebesugeba atsirinkti. Jie neturi atspirties taškų, nebeturi kažkokių vertybinių stuburų. Kai tave užlieja informacija, tu tiesiog pasimeti. Pirmas dalykas. Antras dalykas – bandai ignoruoti, trauktis.
Pavyzdžiui, kalbant apie jaunus žmones, kai jūs rinkotės profesiją, turėjote mažiau informacijos negu dabartinis žmogus. Bet paradoksalu – jums pasirinkti buvo lengviau negu dabartiniam. Įsivaizduokite, dabar yra 45 tūkst. profesijų. Žmogus mato tokį kiekį ir pagal ką jam atsirinkti? Kai yra milžiniškas informacijos srautas, jis tiesiog pasimeta nuo pertekliaus ir tada save blokuoja.
Bet galiausiai ateina dvyliktos klasės gegužės mėnuo ir jis išvis nežino, ką su savimi daryti. Tėvai stebisi, kaip tiek visko. Dirbtinis intelektas tau gali patarti, tu gali konsultuotis su kuo nori, bet ne. Žmogui vis tiek reikia kažkokių aiškių ašių, atspirties taškų. Tik tada jis gali susigaudyti, kas jam labiausiai tinka ir patinka.
Ar jaunimas domisi pasaulio įvykiais?
Jūs dažnai lankotės mokyklose, bendraujate su mokiniais ir mokytojais. Ką dažniausiai girdite iš jaunų žmonių? Ar jie domisi žiniasklaida, žurnalistika, pasaulio įvykiais, ar jų dėmesys labiau sutelktas į socialinius tinklus, žaidimus ir kitus asmeninius interesus?
G. Sarafinas: Milžiniška įvairovė. Jeigu kalbėtume apie bet kurią klasę, bet kurią mokyklą, tai tebėra skaitančių žmonių – panašiai 15 proc. Nebūtinai kalbant apie žiniasklaidą, knygas skaitančių tik tiek belikę. Mano sūnus dabar dešimtokas. Reikėjo perskaityti „Iliadą“ ir „Odisėją“, tai jis perskaitė, bet kiti neįveikė. Čia programiniai kūriniai.
Žiūrint į visą sistemą, jauni žmonės tiesiog nebeskaito, bet 15 proc. dar skaito. Kiti skaito tuos trumpus surogatus iš „TikTok“, iš visokių socialinių tinklų. Tai čia didžioji dalis. Yra dar vidutiniokai, kurie turi tokį polinkį, kokį suformuoja šeima. Labai svarbu, kaip vaiko šeimoje vartojama žiniasklaida.
Jeigu, pavyzdžiui, seneliai ir tėvai vakare žiūrėdavo žinias, tai ir tas vaikas dar tikėtinai įsijungia. Jūs nepatikėsite, yra tokia laida „Vakaro pasaka“. Ji yra populiariausia radijo laida šiais laikais. Ir suaugusiesiems, ir vaikams. Pasirodo, dar yra vartojančių tokius įrankius, dar yra pasakų klausančių šeimų šiais laikais, dirbtinio intelekto laikais. Ir tai yra klausoma, ir įdomu.
Jeigu šeima įpratina vaiką, pavyzdžiui, klausytis radijo automobilyje, žiūrėti žinias per televiziją vakare, peržiūrėti naujienų srautą portale, tai tas vaikas tikėtinai, nors ir ne taip dažnai, tą padarys. Bet žiūrint į visumą, ką aš pastebėjau, tai vaikai, jaunimas paskui užauga, subręsta.
Man teko šnekėti su televizijos ekspertais, kurie sako, kad labai dažnai iš jauno žmogaus, pavyzdžiui, 18 ar 19 metų, girdi: „Televizija paseno, radiją išvis reikia užkasti, nes čia sena, o spaudai reikėtų pastatyti paminklą, amžiną atilsį, čia ilsisi spauda.“
Bet tai yra jauno žmogaus pareiškimai. Kai žmogui sukanka 30 metų, kai jis sukuria šeimą, juo labiau susilaukia vaikų, to radikalius pareiškimus dariusio jauno žmogaus namuose atsiranda televizorius. Įsivaizduokite, jis jos atsisakė, atmetė: „Man nereikalingas.“ Pasirodo, reikalingas.
Todėl, kad kai atsiranda šeima, kai atsiranda vaikai, žmogus turi pereiti į kitą brandos lygį. Jis pradeda domėtis. Kiek tu gausi daug naudingos informacijos iš „TikTok“, kurios tau reikia vaikų auklėjimui, parenkant darželį, mokyklą, formuojant vertybinį stuburą, bet ką darant su jaunu žmogumi?
Ten nelabai daug informacijos arba tu turi peržiūrėti, tarkime, 200 įrašų, kad kažkokį supratimą gautum. Ir tada jis grįžta prie tų senesnių, patikrintų vertybių, pradeda ieškoti tradicinės žiniasklaidos priemonių, kanalų ir atranda. Kitaip tariant, jeigu jis būdamas 18 metų turėjo labai aiškią, radikalią vienokią nuomonę, tai sulaukęs 30 metų, o paskui ir 40–50 metų, ją keičia.
Mes matome, kad yra žmonių, kurie grįžta ir prie tradicinės žiniasklaidos, turiu omenyje radiją ir spaudą, žurnalus ir laikraščius. Juos skaito būtent vyresnieji žmonės, nes jie tame mato didesnį patikimumą negu socialiniuose tinkluose.
LAIDĄ „DIENOS PJŪVIS“ RASITE STRAIPSNIO PRADŽIOJE.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai aktualių pokalbių laidoje „Dienos pjūvis“ – kiekvieną darbo dieną naujienų portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
