Apie tai, „Žinių radijas“ laidoje, diskutuoja karybos ir ginkluotės ekspertas Darius Antanaitis bei Seimo Užsienio reikalų komiteto narys Giedrimas Jeglinskas.
Kaip jums matosi tai, kas vyksta dabar su taikos planu Ukrainoje?
G. Jeglinskas: Iš tikrųjų tas vadinamas taikos planas, tas sąrašėlis iš 28 punktų, jis buvo galbūt netikėtas visiems mums šiek tiek, bet žinant tai, kad iš tikrųjų Donaldas Trumpas nuo pat pradžių tikėjosi, bent jau teigė taip, kad jis pasieks taiką per vieną dieną.
Atsimename tuos dalykus, kai tik dar prieš inauguraciją, prieš metus jis sakė: „Per vieną dieną sutvarkysime šį Ukrainos ir Rusijos klausimą“. Tai aš sakyčiau, tie bandymai turbūt nekelia nuostabos.
Pokalbiai tarp Vitkofo, kuris yra Niujorko nekilnojamojo turto derybininkas, tapo dabar jau pasauliniu derybininku ir susitikinėja su žmonėmis ir ten juos bandoma tikrai apsukti aplink pirštą. Tai tampa tokia jau rutina, sakyčiau.
Įvertinus būtent Rusijos situaciją: ar ji realiai turi galimybių diktuoti sąlygas taikos planui, ar viskas labiau primena blefą?
D. Antanaitis: Visų pirma, mes esame labai pasinėrę į foninį triukšmą, bet nematome arba nenorime matyti esmės. Mes pagauname kažkokią mintį apie Ukrainą ir ją rutuliojame, žiūrime iš savo, kaip aukos, pusės.
Kalbant apie Rusiją, Rusija yra labai nepavydėtinoje situacijoje. Prisiminkime, kai buvo įvestos sankcijos „Rosneft“ ir „Lukoil“, ir rusai bravūriškai pradėjo sakyti, kad čia mums nieko nebus. Trumpas pasakė: „Palaukime šešis mėnesius“. Kiek mums dar liko laukti? Keturi mėnesiai.
Biudžetas mažėja, infliacija kyla į viršų, ir gamybos pajėgumai krenta žemyn. Iš principo, jei rusai būtų ne rusai, sėstis prie derybų stalo būtų naudinga, tačiau reikia prisiminti, kad rusai negali sau to leisti. Jie privalo parodyti pasauliui, kad jie gali pasiekti savo tikslus jėga. Arba, kitaip pasakius, ką jie bepradėtų, jie gali priversti kitą valstybę paklusti Rusijos valiai jėga.
Jeigu dabar rusai atsisėda prie derybų stalo, tai reiškia, kad jie nebesugeba jėga pasiekti savo galių ar savo tikslų, tai parodo, kad Rusija yra silpna, net jeigu amerikiečiai padeda Rusijai, kad ji bent neprarastų veido.
Mano galva, mes esame panirę į foninį triukšmą, net apie tą patį Vitkofo susitikimą su rusais. Jeigu mes pažiūrėsime į tai iš aukščiau: Vitkofas yra geras policininkas, Rubio blogas policininkas, o Trumpas yra arbitras.
Tai yra tobula derybinė pozicija, ir Trumpas yra tas, kuris gali duoti medalį arba gali duoti botagą. Kalbant apie Rusiją, manau, pradėdama karą Ukrainoje, Rusija save įvarė į tokį kampą, kad kitaip negali išeiti – arba pati sugriūna, arba sugriauna Ukrainą, kito varianto nėra.
Kiek karybos situacija čia gali tęstis? Kaip reikėtų vertinti tas žinias iš fronto, kurios ateina? Su tokiais tempais, kiek apskritai jie dar gali kariauti?
D. Antanaitis: Kol tu kažką gamini, visą laiką turėsi kuo šaudyti. Jeigu pas tave baigiasi šoviniai, tu pagamini. Tu turi naudingų iškasenų, turi metalurgiją, tu turi gynybos pramonę, kuri dabar irgi pakankamai stiprioje recesijoje, kažkiek tu gali kariauti.
Tada tu prieini prie tokios ribos, kada ukrainiečiai, jeigu sumažinami dezertyravimo skaičiai ir visi kiti neigiami dalykai, gali įgyti persvarą – tiesiog toliau bus kovos, rusų kariai mažiau gaus amunicijos. Jeigu ukrainiečiai gaus daugiau amunicijos, tai judės į priekį greičiau. Svarbiausia, aišku, yra žvalgybiniai duomenys.
Rusija atakuoja Ukrainos taikinius gilumoje dėl to, kad jie turi žvalgybinius duomenis – kažkas praneša apie taikinius. Pavyzdžiui, prie pusryčių stalo skaičiau ukrainiečių atsiliepimus apie prancūzų naikintuvą „Mirage“. Mane sudomino, kad tai jau ketvirtas kartas per šią savaitę, kai jie perdislokuoja „Mirage“ iš vienos vietos Ukrainoje į kitą, nes Rusija tą vietą bombarduoja arba balistinėmis raketomis, arba „Shahed“.
Tai reiškia, kad rusai gauna pakankamai tikslią žvalgybinę informaciją apie tai, kas vyksta Ukrainos užnugaryje. Aišku, ukrainiečiai taip pat gauna žvalgybinę informaciją ir gali naikinti operacinius, strateginius taikinius. Kai mes kalbame apie žvalgybą, mes turime žvalgyti operacinį ir strateginį lygmenį, kada iš esmės pakertama karinė operacija.
Tai yra pakertamas biudžetas, pakertami operaciniai taikiniai ir strateginiai taikiniai. Manau, jeigu pažiūrėsime iš aukščiau, tai taip, Ukraina turi ypatingai daug problemų, bet jeigu mes pažiūrėsime ne iš aukos pusės, bet iš stipriojo pusės – kad mes esame stipresni negu rusai – ir pažiūrėsime į Rusijos pseudo stiprybę, bet į jos silpnybę ar realią situaciją, tai rusams tikrai labai ne kažką. Tas „labai ne kažką“ prasidėjo jau prieš metus, drįsčiau teigti.
Dariau, kokia jūsų prognozė vis dėlto?
D. Antanaitis: Aš norėčiau teigti, kad lūžis jau dabar prasidėjo, nes prasidėjo būtent dėl Rusijos ekonomikos. Manau, lūžio metai galėtų būti kiti metai. Aš prognozuočiau, kad toniniai lūžiai, kurie bus pastebimi mūsų pačių akimis, prasidės jau kitais metais.
Visos laidos klausykite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
