Dundulis rėžė tiesą valdžiai dėl mokesčių – ragina pažiūrėti į kitas šalis: „Mes save žudome“

TAIP PAT SKAITYKITE:

Gyventojams – dideli VMI planai: už svetimas klaidas mokėtumėte jūs?

Gyventojams – svarbus priminimas: pavėlavę tai padaryti, liksite be pensijos

„Temu“, „Shein“ ar „AliExpress“ pirkėjams – naujas smūgis: prie siuntų prisidėjo dar vienas mokestis

Plačiau apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo prekybos tinklo „Norfa“ vadovas Dainius Dundulis ir „Orion Securities“ investavimo vadovas, ekonomistas Marius Dubnikovas.

Lietuvoje svarstant kitų metų valstybės biudžetą, daugėja diskusijų dėl mokesčių. Ar reikėtų ieškoti būdų, kaip ateityje surinkti daugiau mokesčių? Nes ir premjeras jau buvo prakalbęs, kad tų mokesčių gali būti ir dar daugiau ateityje, yra įvairių pasiūlymų ir svarstymų. Galbūt šiuo metu tai tik mokestinių pakeitimų pradžia?

D. Dundulis: Jeigu leisite, aš pradžioje pasisakysiu apie mokesčių dydį Lietuvoje. Iš tikrųjų perskaičiau pono Lazutkos straipsnį ir ten buvo pridėta lentelė apie mokesčių ir socialinio draudimo įmokų surenkamumą 2025 metais, vertinant BVP procentais. Lietuvoje yra 32,8 proc., Lenkijoje – 37,4 proc., tai žymiai didesnis procentas. Jis irgi atkreipia dėmesį, jeigu neklystu, kad Lenkija surenka beveik 5 proc. daugiau nuo BVP. 

Bet dabar niuansai dėl pačios Lenkijos mokestinės sistemos. Mes puikiai žinome, kad, pavyzdžiui, visoms pagrindinėms maisto prekėms yra 5 proc. PVM. Vadinasi, patys mokesčiai, ypač pagrindiniams produktams ar prekėms, yra mažesni ir jie tai pasiekia per kiekį. O mes einame priešinga kryptimi, mes save žudome, didindami procentus. Galbūt tą dalį nuo BVP ir pasikelsime, bet sumą arba per mažai didiname, arba ateis laikas, kai ją pradėsime mažinti, nes iš mūsų bėga verslas, traukiasi į šešėlį ir taip toliau.

Pas mus 25–30 proc. šešėlinės tabako rinkos. Tai čia ir yra visa esmė, kad mes nesugebame sutvarkyti šešėlinės rinkos. O pagrindiniai šešėlinės rinkos tvarkymo principai – vienas iš jų yra jėgos struktūros. Bet kadangi pas mus, kaip viešumoje rašė, pačios jėgos struktūros dalyvauja, tai neišeina. Tada belieka ekonominės priemonės. Per ekonomines priemones pirmiausia turime susitvarkyti šešėlinę rinką.

Aš irgi atsispausdinau Lenkijos mokesčius. Lenkijoje PVM yra 23 proc., bet visam pagrindiniam maistui taikomas lengvatinis 5–8 proc. PVM ir tikrai labai didelei daliai. Taip, galima iš tikrųjų PVM pakelti 2 proc., bet maistui reikia padaryti analogiją su Lenkija. Aš dabar, kaip maisto prekybos atstovas, tikrai pasakysiu – garantuoju, jeigu jūs padarysite PVM analogišką kaip Lenkijoje, tai tikrai pas mus pradės važiuoti apsipirkti Lenkijoje gyvenantys žmonės, piliečiai.

Mes jau dabar matome apyvartų kritimą Šiaurės Lietuvos pusėje. Pas mus nebevažiuoja latviai, todėl kad ten sumažino PVM maisto prekėms. Dalis lietuvių važiuoja ten. Kitas aspektas – akcizas. Jūs puikiai žinote, kad dyzelino akcizas pas mus yra stipriai didesnis. Vėl mes išleidžiame ten savo pinigus – komercinius pinigus, arčiau gyvenančių privačių asmenų pinigus. Tai iš tikrųjų visa ta kryptis, kuria šiuo metu einama, yra be ateities.

Jeigu žiūrėtume į pelno mokestį, Lenkijoje jis tikrai yra didesnis – 19 proc., bet lengvatinis yra 9 proc. ir taikomas iki 2 milijonų eurų apyvartos, o pas mus – iki 300 tūkst. eurų. Po to reinvestuojamam pelnui – 0 proc. Aš, pavyzdžiui, už 19 proc. esu prie nulinio reinvestuojamo pelno apmokestinimo. Tai yra žymiai geriau ir labai stipriai kelia ekonomiką, vysto įmones. Pas mus įmonės tikrai nesivysto tokiu greičiu, kaip Lenkijoje. Manau, šito niekas nepaneigs.

Kodėl Lietuva patiria didžiulius nuostolius?

Kaip galėtumėte įvertinti tai, ką paminėjo dėl lietuvių ir degalų akcizų? Žmonės važiuoja į Lenkiją, į Latviją pirkti ir maisto, ir degalų, vardija kainas, sumas. Iš tikrųjų skirtumas didelis. Ar dėl to Lietuva patiria didžiulius nuostolius?

M. Dubnikovas: Vienas nuostolis jau buvo paminėtas – tai verslo dyzelinas, kuris iškeliavo į Lenkiją. Dar prieš visas reformas į sunkvežimius buvo supilama 200 milijonų litrų dyzelino. Jeigu dabar akcizas yra virš 50 centų už litrą, tai 100 milijonų eurų iškeliavo į Lenkiją. Ir taip kasmet. Atsižvelgiant į tai, kad sumos visą laiką auga, didėja, tai yra vis didesnis nuostolis kiekvienais metais. Bet tuo tarpu mes užsiimame cukraus mokesčiu, lošimų mokesčiu. Pats verslas pasiūlė, kaip tuos pinigus susigrąžinti – tiesiog pritaikant akcizo subalansavimo su Lenkija mechanizmus.

+1

Tie pasiūlymai yra padėti ant stalo, bet politikai jų nepriima. Nes vėlgi argumentas yra toks: o jeigu kas nors čia uždirbs? Tai valio, tegul uždirba. Jeigu uždirbs, vadinasi, mes būsime turtingesni, turėsime daugiau pinigų ir gyvensime geriau negu lenkai. Nors ir dabar, bendrai paėmus, gyvename geriau negu lenkai. Bet čia ir yra tas mąstymas – o jeigu kas nors uždirbs? Mes turėtume galvoti, kaip kas nors galėtų daugiau Lietuvoje uždirbti.

Kitas dalykas, kas dabar aiškėja ir ką prieš porą metų buvo galima įtarti, kad turėsime būtent tokias intencijas didinti mokesčius. Artėja visi įmanomi rinkimai. Buvo pora metų pertrauka, dabar turėsime visus įmanomus rinkimus – nuo savivaldybių iki prezidento ir Seimo. Bandoma tokiu būdu, atrodo, pigiais sprendimais pirkti balsus, bet jie mums kainuos labai brangiai. Jeigu verslas gina interesus, kad mokesčiai nebūtų didinami, reikia suprasti, kad dienos pabaigoje vis tiek susimoka žmogus.

Nesvarbu, kas jis toks – žmonės vis tiek moka mokesčius. Ar tu esi verslininkas, ar darbuotojas, ar politikas, vis tiek dienos pabaigoje esi vartotojas, kuris susimoka visus tuos mokesčius. Problema labai paprasta. Jeigu žmogus, turintis šeimą, siekia, kad šeima turtėtų, jis žiūri į ilgą perspektyvą. Aš einu į mokslus dėl to, kad su tuo mokslu dirbsiu 10, 20, 30 ar 50 metų ir uždirbsiu daugiau. Aš investuoju dabar, susiveržiu diržą dėl to, kad ateityje arba mano ateinančios kartos gyventų geriau.

Politiko trajektorija yra ketveri metai, o dabar ta trajektorija yra susitraukusi iki mažiau nei ketverių metų. Dabar savivaldybių – iki pusmečio, kiti turi metus, dvejus ir panašiai. Būtent dabar bandoma tuos sprendimus pritaikyti tam laikotarpiui. Kad ir kas benutiktų, mes gyvensime daug ilgiau. Čia reikėtų daugiau supratimo, kad ne tik verslas, visuomenė žiūrėtų į ilgą perspektyvą, bet ir politikai žiūrėtų į ilgesnę perspektyvą, kad tas pyragas būtų didesnis.

Geras pavyzdys – prancūzai, kurie yra vieni daugiausiai BVP per biudžetą perskirstančių. Mes turime muštynes, protestus, nepasitenkinimą švietimo sistema ir taip toliau. Dar vienas dalykas – jie atėjo į šią padėtį būtent didindami skolą. Šiandien jie yra vieni blogiausių skolininkų, su didžiulėmis rizikomis. Jeigu prisimename 2012 metus, kai graikai negrąžino savo skolos, ir kokias turbulencijas turėjome, tai prancūzai yra velnioniškai daug kartų didesni negu graikai. Ir jie turi labai panašias problemas, kokias graikai turėjo prieš 14–15 metų.

Taip pat turime šveicarus, kurie perskirsto mažesnę BVP dalį negu Lietuva. Bet kažkaip, jeigu pažiūrėtume reitingus, kur geriausia gyventi pasaulyje, Ženeva ir Ciurichas visą laiką būna penketuke, nors perskirstymas yra daug mažesnis. Tai du skirtingi pavyzdžiai. Viena šalis orientuota į verslą ir turtingą visuomenę, o kita – į perskirstymą ir norą ištraukti visus, padaryti visus vienodus. Turime labai skirtingas trajektorijas.

Ir dabar – ar mes esame labiau šveicarai, ar prancūzai? Man atrodo, kad judame labiau link prancūzų negu šveicarų arba, kitaip sakant, savo sprendimais netgi tolstame nuo šveicarų. Nors turime riziką gyventi kaip šveicarai. Turime tokią riziką, turime visus šansus, puikų verslą, protingą visuomenę, turime laimingiausius jaunuolius pasaulyje. Neseniai, prieš kelerius metus, toks reitingas buvo skaičiuotas.

Šiandien buvo viena iš apžvalgų, kaip žmonės Europoje jaučiasi gyvendami savo šalyje, kurie mano, kad gyvena geriau negu Jungtinėse Amerikos Valstijose. Lietuva buvo vienintelė valstybė iš mūsų regiono, pažymėta žalia spalva. Nei lenkai, nei latviai, nei estai, nekalbant apie rusus ir baltarusius, nemano, kad gyvena geriau negu JAV. Lietuviai mano. 

Toks banalus reitingas, bet iš tiesų jis irgi šį tą pasako. Mes turime ambicijų, turime gebėjimų, reikia tik šiek tiek išradingumo ir žiūrėti toliau už horizonto. Tas horizontas yra mūsų, suinteresuotų žmonių. Suinteresuotų – turiu mintyje, kad visi mes esame suinteresuoti tolimu horizontu. Jis reikalauja kitokių sprendimų negu dabar.

Gal norėtumėte sureaguoti?

D. Dundulis: Norėčiau paantrinti dėl Šveicarijos rizikos. Aš tai vertinu ne kaip riziką, o kaip galimybę. Mes turime visas galimybes atsistoti šalia. Tikrai tam pritariu. Reikia tik valdžios protingumo ir tolesnio matymo negu viena kadencija. Manyčiau, kad per 10–15 metų tikrai jau priartėtume prie Šveicarijos.

Aišku, aš čia paminėčiau tokią šalį kaip Graikija. Nežinau, Marius vis tiek daugiau susidūręs su visais tais makrofinansais, bet, kiek žiūrėjau, Graikija šiandien savo skolos nedidina ir tik moka palūkanas. Tai irgi toks sąlyginai geras ar blogas pavyzdys, kad negalima persiskolinti. Nes tu prieisi prie tos ribos, kai tau daugiau niekas nebeduos ir turėsi visą laiką mokėti aukštas palūkanas. Iš tikrųjų tos gerovės pas save nesusikursi, tik sukursi kažkam kitam.

Ir čia vėl pavyzdys – Prancūzija. Kiek žiūrėjau, jeigu neklystu, jų obligacijų kaina yra 5,5 proc. Ar teisingai sakau? Lietuvos – 4,5 proc., dešimties metų. Tai mes 1 proc. skiriamės nuo Prancūzijos, o Šveicarijos, jeigu neklystu, dešimties metų obligacijų kaina – pusė procento. 

Įsivaizduojate, mes arčiau Prancūzijos esame negu Šveicarijos. Bet viskas priklauso nuo to, kokį vektorių pasirinksime – ar artėsime prie Šveicarijos ir mūsų obligacijų palūkanų norma kris, ar eisime prie Prancūzijos ir mūsų palūkanų norma augs. Kuo mes nepatikimesni, kuo labiau prasiskolinę, kuo neteisingesnius sprendimus priimame, tuo mūsų palūkanų norma yra aukštesnė.

LAIDĄ „DIENOS PJŪVIS“ RASITE STRAIPSNIO PRADŽIOJE.

Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai aktualių pokalbių laidoje „Dienos pjūvis“ – kiekvieną darbo dieną naujienų portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.