Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
8
Donalda Meiželytė (nuotr. Fotodiena.lt/Mato Baranausko)

Donalda Meiželytė ilgus metus buvo žinoma kaip dainininkė ir televizijos veidas, bet dabar ji tikrų tikriausia biurokratė – eina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojos pareigas. Į politiką sugrįžusi žinoma moteris svarsto ir apie galimybę siekti sostinės mero posto kitais metais vyksiančiuose savivaldos rikimuose ir pripažįsta, kad tapusi Vilniaus galva, daug pokyčių nesiimtų.

8

Donalda Meiželytė ilgus metus buvo žinoma kaip dainininkė ir televizijos veidas, bet dabar ji tikrų tikriausia biurokratė – eina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojos pareigas. Į politiką sugrįžusi žinoma moteris svarsto ir apie galimybę siekti sostinės mero posto kitais metais vyksiančiuose savivaldos rikimuose ir pripažįsta, kad tapusi Vilniaus galva, daug pokyčių nesiimtų.

REKLAMA

Daugelis lietuvių Donaldą Meiželytę pažįstą iš televizijos ekranų, ne vienas galėtų paniūniuoti ir žymiausias jos dainas, tokias kaip „Draugai“ ar „Mūsų linksmas gyvenimas“, daugelis pamena ir jos įdainuotas čestuškes vienoje humoro laidoje. 2008 m. kartu su kitais pramogų pasaulio atstovais ji pasuko į politiką ir su Tautos prisikėlimo partija pateko į Seimą. Kaip pati sako pokalbio metu, dirbo nuoširdžiai, domėjosi, lankė posėdžius.

Su Donalda susitinkame viename sostinės prekybos centre, prie pat jos darbo vietos – Vilniaus miesto savivaldybės. Po etapo Seime ji buvo sugrįžusi į pramogų pasaulį ir tikina, kad nebuvo pagalvojusi apie grįžimą į politiką, o tuo labiau nesvajojo apie biurokratės duoną.

REKLAMA

Tačiau pyktis dėl nesutvarkytų šaligatvių ir politikų neveiklumo paskatino Donaldą grįžti į politiką – 2019 m. kartu su Remigijaus Šimašiaus komitetu buvo išrinkta į sostinės tarybą, o vėliau likimas nuvedė ir į administracijos direktorės pavaduotojos kabinetą. 

Partijoms ėmus skelbti kandidatus, kurie sieks miestų vadovų pozicijų kitais metais vyksiančiuose savivaldos rinkimuose, Laisvės partija kol kas savo kortų neatskleidžia. Sprendimą dėl kandidato Vilniaus mero rinkimuose laisviečiai žada jau šį mėnesį, o bent viena pretendentė, kuri po Laisvės partijos vėliava norėtų siekti Vilniaus mero posto, aiški – Donalda Meiželytė.

REKLAMA
REKLAMA

Naujienų portalo tv3.lt pokalbis su Donalda Meiželyte – apie darbą savivaldybėje, į politiką paskatinusius grįžti sutrupėjusius šaligatvius ir neišpasakytą meilę Vilniui.

Prieš susitikimą su jumis aš vienam draugui sakiau, kad einu susitikti su Donalda Meiželyte. Jis sako, ji juk kažką savivaldybėje daro. Daugelis žmonių žino, kad dirbate Vilniaus miesto savivaldybėje, bet tiksliai nežino, ką ten dirbate. Esate administracijos direktorės pavaduotoja. Kokios tiksliai jūsų pareigos ir ką jūs veikiate?

Savivaldybėje yra administracijos direktorė ir trys jos pavaduotojai. Kiekvienam jos pavaduotojui yra priskirtos skirtingos veiklos sritys. Mano sričių laukas yra bene pats plačiausias, nes apima visą švietimo sektorių, sveikatos sritį, kultūrą, seniūnijas ir civilinę metrikaciją. Tas mano darbo baras yra didžiulis.

REKLAMA
REKLAMA

Praėjusių metų rugsėjo viduryje administracijos direktorė pasiūlė mane į pareigas vietoje pavaduotojos, kuri išėjo motinystės atostogų. Aš žmogus savivaldybėje ne naujokas, žinau visą struktūrą, moku, gebu dirbti su dokumentų valdymo sistema, buvau komiteto pirmininkė. Pasitikėjimo kreditas man iš tikrųjų buvo labai svarbus.

Praktiškai pirmą kartą gyvenime aš sutikau eiti į darbą. Ir ne šiaip sau eiti į darbą, bet žinodama, kad tai yra labai neilgas laiko tarpas, kada aš eisiu tas pareigas, bet jos labai svarbios. Tiek man, kaip miestietei, tiek visam miestui.

Įsivaizduokite, praėjusių metų rugsėjį pačiame įkarštyje buvo pandeminė situacija, lapkričio mėnesį trūko kovidinių lovų gydymo įstaigose. Kiekvieną rytą būdavo ekstremalių situacijų komisijos posėdžiai, kiekvieną savaitę bent po keletą susitikimų su Santarų klinikų, ligoninių vadovais dėl kovidinės situacijos, buvo testavimo miestelis, buvo skiepijimo centras. Visą tai reikėjo sukoordinuoti, sužiūrėti, kad viskas būtų sustyguota, kad viskas būtų laiku.

REKLAMA
REKLAMA

O šalia to buvo problemos ir švietime, srautų valdymas ir visokie kiti dalykai. Man teko imtis šių pareigų tikrai ne pačiu lengviausiu metu. Po to prasidėjo nelegalūs migrantai, po to prasidėjo karas. Tai jūs įsivaizduokite... Tiek ukrainiečių vaikų į mokyklas ir darželius priskyrimas, sukoordinavimas visų sveikatos paslaugų, nelegalių migrantų centro sutvarkymas. Dabar, jeigu nuvažiuotumėte į Naujininkus, aplink tą migracijos centrą, visą tai, ko prašė gyventojai, viskas padaryta! Išasfaltuotos naujai gatvelės, įrengtas apšvietimas, pėsčiųjų takeliai. Dabar ten yra fantastinė vieta gyventi.

Ir visą tai reikėjo daryti ir padaryti. Šalia to, nepamirštant pagrindinių tikslų, kokių aš turiu pati kaip miestietė. Tokios pareigos, kur daug posėdžių, daug susitikimų, visa darbotvarkė atvira ir vieša. Kol kas kaip ir viskas einasi gerai, netgi savo idėjas pavyksta realizuoti, tas kurios yra šalia visų tų ekstra dalykų.

Migrantų krizės ir karo išprognozuoti gal ir nebuvo įmanoma, bet pareigas pradėjote eiti pandeminiu laikotarpiu. Ar nebuvo abejonių prieš startą, kad pradeda eiti naujas pareigas tokiu sudėtingu laikotarpiu? Ar nebuvo svarstymu, kad gal visgi nenorite, gal nesugebėsite?

REKLAMA
REKLAMA

Kiekvienas tarybos narys, kuo aš ir buvau, turi galimybę dalyvauti tikrai aktyviai administracijos veikloje. Domėtis, žinoti, gauti informaciją. Ką aš dariau, kai buvau komiteto pirmininkė, tarybos narė? Kiekvieną pirmadienį aš peržiūrėdavau rytinį mero ir vadovų posėdį, perskaitydavau tos savaitės atliktų ir planuojamų darbų lentelę. Aš visą laiką stebėjau ir žinojau, kas vyksta, kas daroma. Be to, aš paprašiau ir gavau prisijungimą prie ekstremalių situacijų komisijos posėdžių. Mano rytai, būnant tarybos nare, prasidėdavo įsijungus tiesioginę būtent tų posėdžių transliaciją.

Pradžioje juk buvo tiek neaiškumo, nesupratome, nei kas tai per virusas, nei kokia jo sklaida, nei kokios pasekmės. Aš visą tai klausiau, buvau žinojime. Dėl to, man nebuvo kažkokia naujiena. Su kokiais iššūkiais susiduria administracija žinojau. Į komiteto posėdžius, klausimus, susijusius su sveikata, įsitraukdavau. Su skyrių vadovais visada palaikiau normalius, kolegiškus santykius. Niekada nebijau klausti ir gaunu atsakymus.

REKLAMA
REKLAMA

Gal tai paskatino ir administracijos direktorę mane pasirinkti pabūti tuo laikinu darbuotoju, nes aš domėjausi ir aš buvau žinojime.

Tačiau tikriausiai retas tarybos narys tiek daug klauso, skaito, daro? Nes miesto tarybos posėdžiai vyksta kartą arba kelis kartus per mėnesį, čia nėra toks etatinis darbas, kaip Seimo nario. Tikriausiai nebuvo tiek daug tokių įsitraukusių tarybos narių kaip jūs?

Taip, tarybos nariai yra gyventojų atstovai, juos išrenka žmonės. Tarybos nariai labiau orientuojasi ar tai į savo kažkokią temą, ar savo gyvenamą teritoriją. Žmonės dirba savo darbus, turi šeimas, augina vaikus, turi savo hobius, sodus, keliauja. Taip, tarybos nario darbas, tarybos, komitetų, frakcijų posėdžiai yra tik užklasinė veikla. Norint žinoti ir domėtis, reikia laiko. Laiko tiek neturi niekas.

Aš jo turėjau, nes aš dirbau savaitgaliais. Scenarijų parašymas ir sukoordinavimui renginių kažkokių akcentų man tam laiko daug nereikia. Įdirbis yra, plius aš dirbau tiek, kiek aš norėjau, kam norėjau ir už kiek norėjau. Viskas vyko laisvai, tai aš turėjau to laiko.

REKLAMA
REKLAMA

Dėl to, aš ir du komitetus turėjau, ir komisijų krūvą. Tik kažkoks darbas, visų akys į mane. Aš tam turėjau laiko. Šiaip žiauriai faina. Aš niekada gyvenime negalvojau, kad man patiks būti biurokrate.

Anksčiau buvo kultūros, pramogų pasaulio žmogus, kaip sakote, dirbote kiek norėjote ir kam norėjote. Dabar yra ir nustatytos darbo valandos, ir darbo vieta, sėdėjimas biure nuo aštuonių iki penkių. Kaip jūs pasitikote tą naują gyvenimo rutiną?

Aš visą gyvenimą gyvenau taip, kaip norėjau, be kažkokių didelių režimų. Aišku, dirbau vaikų ir jaunimo centre, Seime buvo grafikas sukaltas, sudėliotas ir panašiai. Bet buvo vienu metu kažkokia pozicija laisva, ar administracijoje, ar vicemero, neprisimenu, bet meras į mane žvilgtelėjo, o aš pasakiau, kad niekada gyvenime aš nesikelsiu anksti į darbą, nes tai tiesiog įmanoma. Tai buvo prieš keletą metų. Bet kai tokioje sudėtingoje situacijoje reikėjo priimti sprendimą, aš jį priėmiau per penkias minutes ir nusprendžiau, kad tai duoklė miestui.

REKLAMA
REKLAMA

Savivaldybėje labai lanksčiai žiūrima ir į darbą iš namų, tai man buvo kaip pliusas, kad tu gali koreguoti, dėliotis savo darbotvarkę kaip nori. Jei vienuolika posėdžių per dieną, koks skirtumas, ar aš juose dalyvauju iš savivaldybės pastato, ar kambario namuose? Kartais net nebūna laiko kavos pasigaminti, tokių dienų būna.

Vilniaus miesto savivaldybėje yra tikrai puikios darbo sąlygos ir aš labai džiaugiuosi. Tai man kaip likimo dovana. Net nemaniau, kad man gali patikti toks darbas. Bet jis man taip patinka. Taip patinka, kad negaliu.

Tai jūsų antrasis bandymas politikoje. Pirmas kartas, kai 2008 metais buvote išrinkta į Seimą. Antras kartas politikoje – per savivaldą. Kodėl nusprendėte vėl grįžti į politiką?

Aš dabar ne politikė, aš dabar biurokratė (juokiasi).

Bet prieš tai buvote tarybos narė.

Žiūrėkite, Seimas man parodė kaip sudėtinga yra padaryti kažkokius pokyčius. Seimas dar stagnuoja. Jis yra visuomenės atspindys, Seimo narius renka ir mažesnių, ir didesnių gyvenviečių gyventojai, ir įvairių socialinių sluoksnių, visų matymas yra labai skirtingi, yra daug baimės kažką inovatoriško priimti.

REKLAMA
REKLAMA

Seimas atsilieka laike. Gal tai nėra blogai, gal taip ir turi būti. Bet man netiko, nepatiko, nesupratau tų tuščių kalbų. Audito komitete dirbau, skaičiau ataskaitas, tarkavau kartu su kolegomis tiek ministerijas, tiek įstaigas dėl nepadarytų darbų ar blogumų. Dirbau Seimo sanitaro darbą (juokiasi).

Kai baigėsi ta kadencija, aš ją tikrai normaliai atidirbau pilna koja. Tie, kurie tikrai stebėjo, matė, kad aš visada buvau posėdžiuose, niekada niekur nevėlavau, visur sudalyvavau, su visais dokumentais susipažinau. Domėjausi ir savo darbą dirbau nuoširdžiai.

Po to aš net minčių neturėjau. Ačiū, atidaviau duoklę savo mylimai tėvynei. Bet suprantate, ėjo metai, kiti, gyveni ir matai savo aplinkoje, kad viskas stagnuoja ir niekas nesikeičia.

Aš pradėjau nuo savo aplinkos. Lazdynuose nueinu į sporto klubą ir kodėl aš turiu grįždama namo eiti su baime, nes visur yra juoda tamsa, kaip kažkokia juodoji skylė. Taip ir parašykite antraštėje, kad „Juodoji skylė Lazdynuose grąžino Donaldą Meiželytę į politiką“. Architektų gatvės alėjoje nebuvo jokio apšvietimo. Viskas ištrupėję, eini tamsoje, tu nežinai, ar dabar griūsi, ar po metro nugriūsi. Pirma, nematai, kur eini, nes nėra apšvietimo. Antra, tu eini kažkokiais mėnulio krateriais.

REKLAMA
REKLAMA

Tai, kad aš einu, tai nesvarbu, bet mindama tą treniruoklį sporto klube per langus matau, kaip eina mūsų senjorai, kaip mamos tais krateriais savo vežimėlius stumia, per laiptus bando perkelti vežimėlius. Galų gale, matau vietiniai pijokai krenta nuo tų laiptų.

Aš tada pradėjau tuometinį Lazdynų seniūną, dabartinį Seimo narį Algį Strielčiūną klausinėti, kada bus sutvarkyta ta alėja, kada bus padaryta, kad būtų tvarkinga. Man buvo kartojama, kad jau tuoj tuoj, kad yra projektas, bet jis ilgai užtrunka, čia bus toks projektas, kad ojojoj, darom darom projektą...

Praėjo metai, antri metrai, treti metai... Suprantate, tu žmogus gyveni, jauti, kad ir pensija ne už kalnų, tuoj ir privalomą stažą būsi sukaupęs, o kaip eisi tamsoje per mėnulio kraterius, taip ir eisi.

Tada rinkimus laimėjo Šimašius, aš už jį balsavau. Kai buvau Seime, jis ėjo teisingumo ministro pareigas, aš stebėjau jo darbą, buvo kontaktas. Aš jį palaikiau, tas liberalias idėjas, ta asmeninė atsakomybė kiekvienam žmogui ir laisvė rinktis bei kurti, kuo mažesnis valstybės kišimasis į žmogaus privatų gyvenimą. Tik tai pagalba, konsultacija, o ne baudimas ir persekiojimas.

REKLAMA
REKLAMA

Aš palaikiau Šimašių, pradėjau žiūrėti tarybos posėdžius, Lazdynuose pasikeitė seniūnas ir aš pastebėjau, kad viskas pradeda eiti į gerą. Pamačiau tą šviesą tunelio gale. Aš tada pagalvojau, kad man reikia palaikyti Remigijų. Tarybos posėdžiai nutrūkdavo, nes kvorumo nebelikdavo, nes tai konservatoriai ištraukdavo korteles, tai kitos frakcijos, likdavo labai daug neišspręstų klausimų. Man buvo gaila tų žmonių, dėl kurių tie klausimai likdavo trims savaitėms neišspręsti.

Tada aš pagalvojau, kad eisiu į tarybą, palaikysiu Remigijų ir, jei mane išrinks tarybos nare, sėdėsiu posėdžiuose iki pabaigos, būsiu tuo eiliniu kareiviu, būsiu ir balsuosiu, kad kvorumas negriūtų, kad viskas miestas judėtų į priekį.

Ir buvo didžiulė baimė, kad neduok, Dieve, kad negrįžtų Zuokas. Aš suprantu, kad labai faina norėti kažkokių grandiozinių stebuklų, bet aš pirmiausia kaip gyventoja matau pėsčiųjų taką, sutrupėjusius laiptus. Aš matau aplinką. Mums mieste nereikia kosminių erdvėlaivių. Mums reikia matyti, kur mes einame, reikia turėti viziją. Taip, mums reikia sporto infrastruktūros, bet dabar viskas užsakyta, daroma, bus padaryta, turėsime.

REKLAMA
REKLAMA

Bet šiaip reikia, kad miesto ir miestiečių pinigai būtų naudojami efektyviai, kad didžioji jų dalis eitų vaikų, jaunimo švietimui ir ugdymui. Nes tai yra svarbiausia. Tada, kad eitų aplinkosaugai, gamtosaugai, žaliųjų erdvių priežiūrai. Jau matyčiau, kad reikia skirti pinigus nebe sodinimui, o priežiūrai mūsų medžių, mūsų dirvožemių.

Nežinau, kažkaip išrinko mane tie nuostabieji Vilniaus gyventojai ir aš savo misiją, manau, atlieku puikiai. Geriau jau negalėčiau. Tikrai, tie, kurie bent minimaliai stebi socialinėse medijose, mato, kad mane labai labai dažnai žmonės pažymi savo įrašuose dėl kažkokių problemų.

Aš pats esu tą pastebėjęs, kad jei kokia nors problema mieste, jau komentaruose jūs esate žymima. Jūsų nuomone, ar trūksta to artimesnio politikų bendravimo su gyventojais? Ypač miestų tarybų narių, kadangi jie yra arčiausiai žmonių. Ar politikai vis dar toli nuo žmonių, net ir esant socialiniam tinklams, kai tokio atstumo kaip anksčiau, atrodytų, neturėtų būti?

Tarybos nariai, kaip jau kalbėjome, dirba savo darbus, jie neturi fiziškai laiko daug, kad operatyviai atsakytų į gyventojų užklausas, operatyviai rastų informaciją. Tam reikia ir komunikatoriaus gebėjimų. Aš, kaip baigusi VU Komunikacijos fakultete Žurnalistikos institutą, tą gebėjimą rasti informaciją, ją greitai pritaikyti, adaptuoti ir pateikti aiškiai ir suprantamai, gebu.

Aš mėgstu komentuoti, aš mėgstu edukuoti. Žmones dažniausiai išgąsdina nežinojimas. Kai žmonės žino, kada bus ar nebus, jei bus – kada bus. Tada visiems aišku, nelieka pasipiktinimo. Svarbu nemeluoti, nepagražinti, o sakyti tiesiai, kaip yra. To žmonėms reikia. Be to, aš netingiu rašyti laiškų, paskambinti, jeigu susikaupia nemažai gyventojų tagų.

Kai patvirtino taryba mane administracijos direktorės pavaduotoja, tai mero patarėjas pasakė, kad galų gale už savo darbą dar ir atlyginimą gausiu, už tą, ką aš ir taip dariau.

(Šioje vietoje mūsų pokalbį pertraukė netoliese sėdėjusi mergina. Ji pasakė, kad viena ausimi klausėsi mūsų pokalbio ir galvojo, kas čia per pažįstamas balsas. Mergina teigė, kad dažnai pastebi, kaip D. Meiželytė feisbuke atsakinėja dažnai ją prie kažkokių problemų pažymėjusiems žmonėms ir padėkojo D. Meiželytei.

„Fainiai, ačiū labai“, - tarė mergina.)

Va, trukdome žmonėms savo kalbomis (juokiasi). O jei rimtai, tai socialiniuose tinkluose reikia drąsos, nes yra daug nemylėtojų, daug oponuojančių, yra daug siekiančių, kad grįžtų ar ateitų kita valdžia, kurie yra suinteresuoti pilti purvą ir koneveikti. Turime ir žinomų influencerių, kurie ryškiai tendencingai, nesvarbu, kokia tema, parašys, kaip blogai viską daro savivaldybė. Reikia drąsos parašyti esmę, išaiškinti. O aš nebijau. O ko man bijoti? O ką jūs man padarysite? Mėgstu tiesą, mėgstu aiškumą. Jeigu darome kažką blogai, aš visada priimu kritiką.

Žinote, koks dar mano pliusas? Galbūt kalbėsiu šiek tiek narcisistinė persona, bet kur aš pati savyje įžvelgiu pliusą, kiekvieną kritiką priimu labai labai rimtai. Kiekvienoje kritikoje arba kažkokiuose argumentuose, kodėl turi būti kitaip, yra grūdas tiesos, nes yra kito žmogaus matymas. Žinokite, net iš pačių aršiausių kritikų reikia imti jų idėjas, adaptuoti ir naudoti.

Susipykti mes galime, išsivaikščiosime, na ir? Mums čia kartu šiame mieste reikės ilgai ir laimingai. Miestas juk mūsų visų yra, tai koks tikslas pyktis? Kai vedžiau Meškučio Dakučio laidas, tai vaikams ir aiškinau, kad jei susipykote su geriausiu draugu, tai iškart ir susitaikykite. Nes koks tikslas pyktis? Iš to nieko gero nėra. Iš to tik nervai, neuronus gadinamės. Iš aršiausių priešų darau sąjungininkus.

Matosi, kad miestas jums rūpi. Buvo pasirodžiusi informacija, kad ketinate kandidatuoti į miesto mero postą.

Taip, galvoju kandidatuoti. Taip ir parašykite. Aš užpildžiau anketą. Mūsų partijoje yra labai daug visuomeniškų žmonių, įvairiausių, puikiausių, mes renkame tokią puikią komandą, kad tuoj rinkiminiame sąraše turėsime šimtuką. Būsime atsišviežinę, reikia keistis, kad kiekvienas prisidėtų prie miesto gerovės ir valdymo.

Aš užpildžiau anketą, nes man baisu, o jeigu nebus kitų norinčių? Aš tikrai ir kitus kolegas kviečiu, pildykite anketas. Nežinau, kiek jų užpildyta bus, pasibaigs anketų pildymo laikas, tada mes skyriuje visi susirinkę kandidatai prisistatysime. Jeigu matysiu, kad yra kandidatų, kurie visa galvą vertesni už mane, neisiu. Nemanau, kad esu pati prasčiausia, bet nesu ir pati geriausia. Esu per viduriuką.

Tai matote vertesnių už save kandidatų?

Ką aš žinau, o kas čia labai nori į tą mero poziciją? Įsivaizduokite, tą pačią dieną, kai tave išrenka į merus, supila viso miesto bėdas ir kibirus su nuotekomis. Tu esi tą pačią sekundę dėl visko kaltas. Tai psichologiškai labai sunkus darbas, daugeliui nesinori tos atsakomybės.

O jūs nebijote tos atsakomybės?

Nebijau. Žinoma, visada mieliau būčiau šešėlyje, užnugaryje. Kiek dalykų praeina savivaldybėje, niekas nežino, kad už jų stoviu aš.

Pavyzdžiui, nutempinėja mašinas, Vilniaus viešosios tvarkos skyrius jau gali tuo užsiimti ir mes galime patys tą padaryti, nereikia kviesti policijos. Kodėl tai prasidėjo? Prasidėjo nuo to, kad su pėsčiųjų asociacijos vienu iš vadovų Eduardu Kriščiūnu stovėjome prieš du metus Daugėliškio gatvėje ir skambinome policijai, kad nutemptų mašinas. Aš tada skambinau tuometiniam administracijos direktoriui Poderskiui, Poderskis tada davė nurodymą Adomui Bužinskui, tada skambinau Seimo narių frakcijų seniūnams, telkiau kartu su kitais kolegomis palaikymą Seime. Praėjo pusantrų metų, turime rezultatą.

Aš esu fone, manęs nėra šioje temoje, bet šitą temą užkūriau aš. Man nesvarbu, tegu laurus prisiima visi kiti. Laurai yra visiems, visam miestui nuo to yra gerai.

Bet švietimas man yra svarbiausias. Kodėl aš kandidatuočiau, jei nebūtų kitų alternatyvų, tam, kad švietimas išliktų prioritetu.

Bet aš turiu daugybę daugybę planų. Gal man nereikėtų kandidatuoti, nes aš visus užknisiu (juokiasi). Aš gyvenu šiuo nuostabiu miestu. Man Vilnius yra kaip stebuklų miestas, jame yra nenusakoma aura. Aš čia daugybės dalykų nekeisčiau, gal tik kosmetiškai paremontuočiau. Jame gera, nuostabu gyventi. Mums reikia tokio taikaus sutarimo ir nepakantumo blogiui.

Man atrodo pasvajok ir uzteks kazkada svajojai buti seimo pirmininke ,bet aciu nereikia
Na visi tokie debesu ganytojai braunasi kur lengvi pinigai ,pramogų atstovai sulindo į tv nors net žiūrėti nėra į ką kiti pasuka į politiką na ten numeta kokią mintį , nors pilkosios ląstelės seniai išskridusios. Na dar sukuria įvaizdį kad labai protingi taip ir prasitrina kadensiją o jei gerai sekasi tai ir dvi atsėdi
degrado komentaras
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų