Apie tai – žurnalisto Vladimiro Laučiaus ir teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos pokalbis TV3 žinių „Dienos komentare“.
Advokatų tarybos pirmininkas ponas Vėgėlė savo pagarsėjusioje kalboje gina žmogaus teises nuo visur besikišančios, norinčios viską kontroliuoti, liepiančios skiepytis valstybės. Kodėl tai daro jis, o ne Laisvės partijos atstovė, teisingumo ministrė? Kodėl jūs neginate žmogaus teisių?
Aš norėčiau koncentruotis būtent ne į gerbiamo Vėgėlės pasisakymo žodžius, o būtent į advokatūros tarybos veiksmus. Dar šiemet Teisingumo ministerija sulaukė trijų raštų iš advokatų tarybos ir labai svarbu yra jų turinys. Viename iš jų advokatūra išreiškė tiesioginį susirūpinimą, kad advokatai ir advokatų padėjėjai nėra prioritetine tvarka skiepijami.
Kituose raštuose akcentuojami tiek skiepų reikalingumas, tiek testavimo reikalingumas tam, kad advokatai ir advokatų padėjėjai galėtų testuotis. Tai akivaizdu, kad advokatūros nuomonė ir veiksmai šiek tiek skiriasi nuo to, ką pirmininkas sakė sveikinimo žodyje.
Tie du dalykai vienas kitam neprieštarauja – bet kuris žmogus gali pats manyti, kad reikia skiepytis ir norėti skiepytis, bet taip pat manyti, kad valstybė neturi teisės atiminėti žmogaus teisių arba jų varžyti, taip kaip sako ponas Vėgėlė yra daroma. Ir pagrįstai sako – negalima sakyti, kad ten pasakyti kažkokie niekai, yra pagrindo taip manyti.
Kiek aš atsimenu, Lietuva yra teisinė ir demokratinė valstybė. Tuo atveju, jei yra pažeidžiamos teisės arba laisvės, tai nustato teismai. Šiai dienai tokių teismų sprendimų mes neturime, bet jeigu mes pažiūrėtume į Europos Žmogaus Teisių Teismą, tai ir toje visai neseniai priimtoje byloje prieš Čekiją, teismas akivaizdžiai pasakė, kad ikimokyklino amžiaus vaikai gali būti privalomai skiepijami.
Jeigu pažiūrėsime į Prancūzijos konstitucinio teismo sprendimą, tai panašus reguliavimas dėl galimybių paso irgi pripažintas proporcingu, tai akivaizdu, kad teismai turėtų nuspręsti, kas yra teisių pažeidimas arba ne. Tai gali būti konstatuojama ne tik pirmininko kalboje.
Viešoje erdvėje jau nuskambėjo jūsų reakcija. Jūs sakėte, kad pono Vėgėlės pasisakymas yra labai politiškas. O koks kitoks jis gali būti, jei kalbama apie politinius sprendimus?
Jeigu tie argumentai būtų pateikti teismuose, skunduose, tada mes galėtume turėti ir teisinį situacijos įvertinimą ir galėtume tada kalbėti apie teisinių aktų hierarchiją, pažeidimus arba proporcingumo ribojimą. O tuo atveju, kai yra kalbama iš tribūnos išimtinai politiniais argumentais, akivaizdu, kad toks vertinimas yra atitinkamas.
Kaip teisingumo ministrei, kaip politikei, atstovaujančiai partiją, kuri yra labai jautri žmogaus teisių atžvilgiu, ar jums neatrodo šiek tiek neproporcingi tie sprendimai, kai žmonės realiai praranda darbus, nes nesutinka, kad valstybė reguliuotų jų privatų gyvenimą?
Tam, kad galėtume kalbėti apie proporcingumą, mes turėtume matyti dvi vertybes ir poreikį suderinti, apie ką kalba tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek apie ką kalba ir Lietuvos teismai. Atitinkamai mes turime individo laisvę, lygiagrečiai mes turime visuomenės saugumo poreikį ir sveikatą.
Tam, kad galėtume suderinti, ribojimai yra būtini. Klausimas – kas proporcinga, kokius ribojimus mes galime pasitelkti tam, kad tikslas būtų pasiektas. Šiai dienai akivaizdu, kad tie asmenys, kurie buvo sąmoningi ir pasiskiepijo, neturėtų patirti tų ribojimų, jeigu mes galime jų išvengti.
Visą pokalbį žiūrėkite vaizdo įraše, esančiame straipsnio pradžioje.
