Prieš porą metų Lietuvoje veikė specialus telefono numeris, kuriuo paskambinus buvo galima pranešti apie mokyklos nelankančius vaikus. Dabar toks telefonas neveikia, bet ne todėl, kad sumažėjo mokyklos nelankančių vaikų.
Mokyklos nelankymo problema dar labai paaštrėjo prasidėjus emigracijai, mat be tėvų priežiūros likę vaikai dažnai savarankiškai nusprendžia nesimokyti. Nors šalyje vykdomos net kelios vaikų grąžinimo į mokyklos suolą programos, mokyklos nelankančių vaikų statistika glumina. Balsas.lt pasidomėjo, kiek vaikų šiuo metu Lietuvoje nelanko mokyklos ir kokios dažniausios tokio elgesio priežastys.
Klaidi statistika
Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus ugdymo ir švietimo pagalbos skyriaus vyresnysis specialistas Marius Labanauskas, kalbėdamas apie mokyklos nelankančių vaikų statistiką, pateikė tokius skaičius: „Iki 2009 m. rugsėjo 1 d. duomenys apie mokyklos nelankančius mokinius buvo renkami vadovaujantis Mokyklinio amžiaus vaikų iki 16 metų apskaitos tvarka. Šioje apskaitos tvarkoje mokyklos nelankantys mokiniai buvo apibrėžti kaip mokiniai, kurie pedagogų tarybai pasiūlius, mokyklos tarybai nusprendus ir gavus savivaldybės švietimo padalinio rašytinį sutikimą išbraukti iš mokinių sąrašų, taip pat tie, kurie, mokyklos turimais duomenimis, turėtų lankyti mokyklą, bet nelanko. 2008 m., remiantis savivaldybių pateiktais duomenimis, iš viso šalyje buvo 245 mokyklos nelankantys mokiniai, iš kurių 45 turi sunkią negalią.“
Pašnekovo teigimu, keičiantis įstatymams, mokyklos nelankančių moksleivių apskaitos tvarka taip pat keitėsi: „Pagal naują tvarką, nesimokantis vaikas apibrėžiamas kaip Lietuvoje Respublikos gyventojų registre įregistruotas vaikas iki 18 metų, bet nėra registruotas nė vienoje šalies mokykloje (t. y. nėra įregistruotas Mokinių registre), mokyklos nelankantis mokinys - vaikas, įregistruotas Mokinių registre, tačiau per mėnesį be pateisinamos priežasties praleidęs daugiau kaip pusę pamokų pagal privalomojo švietimo programas“, – sakė pašnekovas.
Tiksliai suskaičiuoti neįmanoma
Savivaldybių duomenys atskleidė, kad 2009 m. dėl socialinių, psichologinių ir kitų priežasčių šalyje mokyklose nesimokė 239 7-16 metų vaikai (iš jų apie 25 proc. neįgalūs). „Su kiekvienu vaiku ir jo šeima dirba mokyklų socialiniai pedagogai, vaiko teisių apsaugos inspektoriai, nepilnamečių reikalų pareigūnai, seniūnijų socialiniai darbuotojai. Tiksliai suskaičiuoti, kiek nesimoko 16-18 metų vaikų, nėra praktinės galimybės, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, mokslas yra privalomas asmenims iki 16 metų. Po patikrinimų, Nesimokančių duomenų bazėje 16-18 metų vaikų skaičius yra 6500, dauguma yra išvykusių į užsienį arba apie juos nėra jokios informacijos“, – kalbėjo M. Labanauskas.
Specialisto teigimu, pagrindinės problemos, apsunkinančios nesimokančių vaikų apskaitos veiksmingumą, susijusios su gyvenamosios vietos deklaravimu ir gyventojų migracija. Dėl atsivėrusių sienų tarp šalių ir išvykimo iš šalies registravimo nevykdymo, dažno gyventojų gyvenamosios vietos keitimo, faktinės ir deklaruotos gyvenamosios vietos neatitikimo, išryškėjo daug praktinių sunkumų, su kuriais susiduriama siekiant gauti informaciją apie nesimokančius vaikus.
Mokyklos nelanko daugiau nei 18 tūkst. vaikų
Kalbėdamas apie šių dienų mokyklos nelankančių vaikų statistiką, pašnekovas sakė: „Nuo 2010 m. spalio 25 d. specialioje interneto svetainėje savivaldybės turi galimybę pamatyti pirminį sąrašą, kiek jų teritorijoje registruotų vaikų nesimoko nė vienoje šalies mokykloje. Iki 2011 m. vasario 1 dienos savivaldybės privalo patikrinti sąrašus, ištaisyti klaidas, nustatyti, dėl kokių priežasčių sąraše esantys vaikai nesimoko ir pateikti oficialią statistiką.
2010 m. preliminarus nesimokančių vaikų skaičius šalyje buvo 18170, iš jų 2583 yra vyresni nei 16 metų, 15606 yra 6-16 metų vaikai.“
Į klausimą, kur daugiau yra mokyklos nelankančių vaikų – didmiesčiuose ar provincijoje, pašnekovas atsakė: „2009 m.oficialiai 68,6 proc. (164 vaikai) nesimokančių dėl socialinių, psichologinių ir kitų priežasčių buvo vaikai, gyvenantys kaimiškose teritorijose. Galima daryti prielaidą, kad tokį pakankamai didelį kaimiškose teritorijose gyvenančių nesimokančių vaikų procentinį skaičių lėmė savivaldybių specialistų kruopštesnis ir atsakingesnis darbas, siekiant išsiaiškinti kiekvieno vaiko nesimokymo priežastis. Iš viso 71,5 proc. (11446 vaikai) į nesimokančių vaikų sąrašus patekusių vaikų gyveno miestuose, tačiau daugumos jų nesimokymo priežastys nenustatytos.“
Mokyklos ir tėvų atsakomybė
Kalbėdamas apie dažniausias mokyklos nelankymo priežastis, pašnekovas tarp dažniausiai pasitaikančių minėjo mokymosi turinio neįsisavinimą, „spragas“ žiniose, laiku nesuteiktą individualią mokytojų ar specialistų pagalbą, emocijų ir elgesio sutrikimus, konfliktiškus santykius su bendraamžiais ir mokytojais, gyvenimo įgūdžių stoką, žemą savivertę, įvairias priklausomybes.
Apie tai, kam tenka didžiausia atsakomybė už mokyklos nelankančius vaikus, pašnekovas sakė: „Mokyklos nelankymo problema spendžiama mokyklai bendradarbiaujant kartu su tėvais, tačiau didžiausia atsakomybė už mokyklos nelankymą tenka tėvams. LR. Konstiutucijoje įtvirtinta nuostata, kad asmenims iki 16 metų mokslas privalomas. LR Švietimo įstatyme reglamentuota, kad tėvai privalo 6–7 metų sulaukusį vaiką, jei jis yra pakankamai subrendęs, leisti į mokyklą, užtikrinti punktualų ir reguliarų mokyklos lankymą. Už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams, taip pat už kliudymą jaunimui mokytis numatyta administracinė tėvų atsakomybė.“
Moksleivio krepšelis – priežastis neišbraukti?
Į klausimą, ar tiesa, kad mokyklų vadovai dėl mokinio krepšelio dažnai delsia iš sąrašų išbraukti mokyklos nelankančius vaikus, M. Labanauskas sakė: „Vadovaujantis LR švietimo įstatymu, vaikas iki 16 metų negali nutraukti mokymosi pagal privalomojo švietimo programas, todėl mokyklos neturi teisės išbraukti vaikų iki 16 metų iš mokinių sąrašų. Mokyklos privalo teikti mokiniui psichologinę, specialiąją pedagoginę, specialiąją socialinę pedagoginę, informacinę pagalbą, imtis kitų priemonių, kad vaikas lankytų mokyklą. Iš tiesų pasitaiko atvejų, kad mokyklų vadovai dėl mokinio krepšelio delsia iš sąrašų išbraukti mokyklos nelankančius vaikus.
Pašnekovo teigimu, šiuo metu taip pat galima įžvelgti atvirkštinį reiškinį, nes vis dažniau į Ministeriją kreipiasi mokyklų vadovai, norėdami pasikonsultuoti, kaip išbraukti mokinį iš mokinių sąrašų, kuris yra išvykęs gyventi ir mokytis į užsienį, tačiau ofiacialiai tėvai neinformavo mokyklos ir nėra parašę prašymo dėl išbraukimo iš mokinių sąrašų bei mokyklos keitimo.
Mokytojai mokinių nekaltina
Sostinėje esančios „Gijos“ jaunimo mokyklos vadovė Juzė Drabnienė, paklausta, kaip kinta mokyklos nelankančių vaikų skaičius, sakė: „Aišku viena – šis skaičius nemažėja. Pagrindinės mokyklos nelankymą lemiančios priežastys – socialinės ir psichologinės. Dažnai sakoma, kad viena iš priežasčių yra nepritapimas bendrojo lavinimo mokyloje, bet tai negali būti svarbiausia priežastimi, kodėl vaikai meta mokymąsi. Dažnai patys vaikai konkrečių mokyklos nelankymo priežasčių negali įvardyti, bet aišku viena, dažnai toks elgesys reiškia bandymą pabėgti nuo užklupusių socialinių problemų.“
Pasak pašnekovės, daug vaikų auga nepilnose šeimose: juos augina močiutės, vienišos mamos.
Apie tai, kaip tėvų autoritetas ir auklėjimas šeimoje veikia vaiko norą mokytis, pašnekovė sakė: „Tose šeimose, kur vaiką augina augina abu tėvai, nebūtinai tam vaikui skiriama pakankamai dėmesio. Yra tokių tėvų, kurie labai užsiėmę ir vaikui visai neskiria laiko. Šioje situacijoje vaikai yra mažiausiai kalti ir negalima jų vadinti atsilikusiais, nemokšomis ar panašiais epitetais. Dabar visuomenėje tapo madinga klijuoti etiketes, tokias kaip „socialinės rizikos grupei priklausantis vaikas“.
Grįžimas dažnai būna nesėkmingas
Į klausimą, ar tikrai dažnai po ilgesnės pertraukos sugrįžimas į mokyklą būna labai komplikuotas, J. Drabnienė atsakė: „Toks grįžimas dažniausiai būna nesėkmingas. Nusprendę mokytis toliau, vaikai dažnai renkasi kitą ugdymo įstaigą, profesinę mokyklą.“.
Apie tai, kaip įmanoma padėti mokyklos nelankantiems vaikams ir juos motyvuoti, pašnekovė sakė: „Tai labai kūrybiškas, metodiškas ir sunkus darbas. Vaikams reikia individualios pagalbos, pirmiausiai į mokinį reikia žiūrėti kaip į žmogų ir įvertinti jo galimybes. Jei vaikas neateina į rašomąjį darbą, mūsų mokykloje toks darbas perrašomas kitą dieną, kai jis yra geresnės nuotaikos. Juk dvejetas vaiko neišmoko“, – kalbėjo pedagogė.
