„Mes augalais nesirūpiname, mes rūpinamės dirvožemio gyvų organizmų bendrija, o ana jau tikrai žino, ko reikia mūsų bulvėms ar burokėliams“, — sako kaunietis Saulius Jasionis, sparčiai populiarėjančios Lietuvoje Gamtinės žemdirbystės pradininkas.
Agronomas be diplomo griauna visus tradicinės daržininkystės stereotipus ir kviečia ūkininkauti ne pagal agronomų, o Kūrėjo sutvertą planą, kai nereikia daržų nei kasti, nei tręšti, nei laistyti, nei išsijuosus ravėti, bet džiaugtis gausiu ir sveiku derliumi.
Mintis atėjo iš Rusijos
Saulius Jasionis neslepia, kad pirmąjį postūmį daržininkauti natūraliai prieš septyneris-aštuoneris metus gavęs iš rusų agronomo Nikolajaus Kurdiumovo: pirmiausiai skaitęs straipsnius internete, vėliau pats ėmėsi jo knygų vertimo.
Sauliui, turinčiam nebaigtą agronomo išsilavinimą, ir, anot jo paties, ačiū Dievui, neturinčiam diplomo, N. Kurdiumovo mintys ir patiko, ir kėlė abejonių. Vis dėlto kartu su žmona po truputį pradėjo keisti savo daržą natūraliosios daržininkystės link ir užmezgė kontaktų su bendraminčiais Rusijoje, mat tuo metu tokių idėjų nebuvo nei Lietuvoje, nei Amerikoje.
Kai atsirado daugiau ryšių ir patirties, Saulius sako pamatęs, kad N. Kurdiumovas pilnai viso reikalo neatskleidžia, o gal ir nesupranta, tad idėją ėmė tobulinti toliau, remdamasis savo žiniomis ir patirtimi.
Sauliui Jasioniui teko sugalvoti ir „Gamtinės žemdirbystės“ terminą, nors, anot jo paties, jis yra nevykęs. Iš tiesų čia vyksta ne žemės dirbimo, o dirvodaros procesas — šio judėjimo šalininkai žemės nedirba jokiais įrankiais. Bet...terminas jau prigijo, tad keisti nebėra prasmės.
Žinios — niekas, reikia pajautimo...
„Visos gamtinės žemdirbystės žinios ateina iš stebėjimo, knygos nieko neduoda — jums tik truputį į kitą pusę pradės virsti sąmonė. Bet palaipsniui turi ateiti supratimas, gal net pajautimas, kaip, kas, kada yra gerai, — sako S. Jasionis.
Saulius juokiasi — diplomo čia iš tiesų nereikia. Kai į jo paskaitas ir seminarus ateina diplomuoti agronomai, jie sutrikę klausia: tai ką, visas mokslas perniek?
Anot Sauliaus, iš tikrųjų klasikinės agronomijos mokslo sistema paremta idėja, kad agronomija būtų naudinga ne žemei, ne žmogui, o valstybei. Nė vienas agronomas neišsiverčia be resursų iš šalies: reikia pirkti trąšų, pesticidų, kyla amžinos problemos, vyksta amžina kova su savo pačių klaidomis.
Matyt todėl, tikina pašnekovas, niekur rimtesnėse valstybinėse struktūrose nepavyksta išpopuliarinti natūralių agrotechnikų, kurios nieko nereikalauja, kurioms nereikia nieko pirkti. „Mes neturime jokių augalų ligų, kolorado vabalo, mums nereikia nieko nei purkšti, nei rinkti, tai kam mes valstybei reikalingi?“, — retoriškai klausia S. Jasionis.
Pagrindiniai principai
Natūrali gamtinė žemdirbystė nuo klasikinės skiriasi dviem pagrindiniais principais.
Pirmasis principas — žemė nedirbama niekaip ir niekada jokiais įrankiais. Saulius paaiškina, kad naudojasi tvarka, sutverta gamtoje, o gamtoje žemės nedirba niekas, išskyrus tam tikrus organizmus, sliekus, lervas, kurmius, kurie žemę rausia, puikiai gyvena ir žmogui čia kištis nereikia.
Antrasis, bene svarbiausias principas — gamtoje niekur nėra plikos žemės, tik dykumoje. Žemė natūraliai niekada nemato saulės. Tad, jeigu turime išpuoselėtą, išravėtą daržą, mes sudarome jam laistomos dykumos sąlygas.
Natūrali, bet intensyvesnė, nei gamtiška
Tačiau tai nereiškia, kad natūrali ar gamtinė žemdirbystė kviečia auginti miško ar pievos sąlygomis. Norint gauti intensyvesnį derlių, sako Saulius, reikia sudaryti gamtiškas, bet intensyvesnes nei natūralioje gamtoje sąlygas.
„Tradicinėje žemdirbystėje augalams mitybos taisykles nustato agronomai, o mes perimame taisykles iš gamtos ir jas darže suintensyviname — taip gauname artimą gamtinei kokybę ir daug didesnį derlių, negu būtų gamtoje“, — sako S. Jasionis.
Augalų mitybos principas
Anot pašnekovo, įprasta, kad žmogus, auginantis bulves ar burokėlius, žino, kad žemei reikia azoto, kalio, fosforo, kitas galvoja, kad mėšlo. Tačiau iš tikrųjų azoto procentas sudaro apie 15 procentų augalo mityboje, o mineralinės medžiagos — tik apie 7 procentus. Liūto dalį (apie 70 procentų) augalo mityboje sudaro anglies dvideginis.
Tačiau niekas apie tai nekalba — gal dėlto, spėja Saulius, kad anglies dvideginio neparduosi?
Taigi, tęsia S. Jasionis, natūraliai augalai labiausiai prisitaikę maitintis anglies dvideginiu, kuris atsiranda, kai negyvą augalinę organiką dirvos paviršiuje skaido didžiulė masė bakterijų, įkvepiančių deguonį, o iškvepiančių anglies dvideginį.
Derlingose stepėse, pateikia pavyzdį Saulius, bakterijų masė vienam hektarui yra 10-20 tonų, tai yra 1-2 kilogramai kvadratiniame metre.
Jų iškvepiamas anglies dvideginis yra sunkesnis už orą ir leidžiasi po aukštos žolės ar miško paklote (būtent čia CO2 koncentracija yra pati didžiausia), taip augalai jo gauna ištirpusio vandenyje, taip jie yra maitinami, tokio principo laikosi ir gamtinė žemdirbystė.
Rūpinkimės ne augalais, o bakterijomis
Paklotės funkciją daržuose atlieka mulčias. S. Jasionis akcentuoja, kad mulčiuojama yra ne dėl grožio, ne dėl to, kad neaugtų piktžolės ar kad laikytųsi drėgmė. Bet dėl to, kad mulčias — pagrindinis maisto šaltinis, tiesa, ne augalams, o visam dirvos mikropasauliui.
„Augalų derlingumas mūsų žemdirbystėje yra šalutinis produktas, mes augalais nesirūpiname, mes rūpinamės dirvožemio gyvų organizmų bendrija, o ji jau pasirūpina augalais“, — dėsto pagrindinį principą S. Jasionis.
Saulius juokiasi, kad visą laiką mums norisi būti protingesniais už tą, kuris viską sutvėrė.
Augalai, bakterijos, grybeliai evoliuciškai greta vienas kito gyveno ir vieni kitiems tarnavo milijardus metų. Pirmieji gamina gliukozę — pagrindinę medžiagą, be kurios gyvybė žemėje neįmanoma, o visi kiti organizmai stengiasi augalams padėti, būti naudingais, kad tik gautų mainais cukrelio. Taip susikūrė ištisos bendrijos, simbiozės, rizosferos, ant šaknų gyvenančios bakterijos, grybeliai, kurie su augalu susigyveno ir jam kaip įmanydami padeda. „Ir staiga mes geriau žinome, ko augalui reikia. Tai anie geriau žino. Tad anais rūpinkimės, o anie jau tikrai žino, ko reikia mūsų bulvėms ar burokėliams“, — sako pašnekovas.
Trys pagrindinės sąlygos
Anot S. Jasionio, yra trys pagrindinės sąlygos, kad darže ar sode būtų geras gyvenimas dirvos bendruomenei. Tai maistas (šiuo atveju mulčias), optimali drėgmė fermentams (fermentai sklinda tik vandenyje) ir laisvas deguonies priėjimas.
„Vadinasi, mūsų užduotis yra darže ar sode sukurti tokią paklotę, po kuria visą laiką būtų drėgna, per ją laisvai patektų oras, ir kad tai niekada nesibaigtų“, — atskleidžia gamtinės žemdirbystės esmę pašnekovas.
To pasiekti galima daržus ir lysves mulčiuojant ir taip sukuriant paklotę. Mulčias gali būti įvairiausias: žolės šienas, šiaudai, pjuvenos, medžių lapai, lukštai, kankorėžių kevalai.
Tačiau reikia žinoti, kad skirtingas mulčias yra skirtingai bakterijų virškinamas: pavyzdžiui, jauna žolė bus suvirškinama lengviau už pjuvenas ar šiaudus.
Pirmieji žingsniai
Pereiti nuo tradicinės prie gamtinės žemdirbystės, nuramina Saulius, nėra sudėtinga. „Jei jūs iki šiol turėjote daržą ir tradiciškai auginote daržoves, tai pavasarį darykite viską tą patį, kaip iki šiol. Jei lysves kasdavote, tai kaskite, sėkite, sodinkite. Kai pradės viskas dygti, tarpueilius mulčiuokite“, — pataria S. Jasionis.
Tik bėda ta, kad niekas jums tiksliai nenurodys, kiek centimetrų, kokio mulčio ir kaip dažnai mulčiuoti. Čia prasideda niuansai. Mulčiuoti, pataria Saulius, reikia tokiu storiu, kad apačia niekada neišdžiūtų ir kad visą laiką lengvai praeitų oras: smulkios tankesnės žolės dėsime ploniau, pjautos dalgiu — storiau.
Mulčias turi būti purus. „Jei su žoliapjove nupjaunate veją ir gaunate košę, ji greitai apačioje pradės pūti ir rūgti — tokios žolės galime dėti kokius 4-5 centimetrus, kai sluoksnis pradžiuvo, vėl dedame ant viršaus“, — mulčias, perspėja S. Jasionis, neturi rūgti, pūti, kaisti — jis turi būti lengva medžiaga.
Geriausia pradėti pašnekovas siūlytų ne nuo vejapjove, o nuo dalgiu pjautos žolės — kokio storio pradalgė gerai džiūsta, tokio storio mulčio sluoksnį rekomenduojama kloti.
Mulčio sluoksnis visą sezoną turėtų būti toks pat. Saulius sako pats pasižiūrintis mulčią kas dvi— tris savaites. Jei deda stagarus, užtenka ir mėnesiui, smulkesnė žolė „susivalganti“ greičiau.
Mulčiu dengiama pati lysvė, tarplysvius galime mulčiuoti, galime ne. O piktžolės?
„Piktžolės mums neegzistuoja. Tai nereiškia, kad mes nerauname žolių, kurios mums trukdo. Piktžolės gali pakenkti daržovėms tiek, kiek jos užstoja joms šviesą. Kadangi dirvai duodame paprastai daugiau, negu iš jos paimame, tad maisto užtenka visiems, nėra čia tragedijos“, — paaiškina S. Jasionis.
O kadangi po mulčiu visą laiką yra šlapia — nesvarbu, kokia vasara bebūtų — tokio daržo laistyti nereikia.
