Šiauliuose gimusi ir užaugusi Danutė Damanskienė gyvena ir miega po atviru dangumi pačios susikurtame šiukšlyne.
„Baikit triukšmauti! Iškviesiu policiją! Trukdot man ilsėtis..." - sudraudžia Danutė Damanskienė sandėlyje dirbančius darbininkus. Darbininkai nekreipia dėmesio - toliau krauna dėžes. Šypsosi ir Danutė: „Nekviesiu, tik taip juokauju". Staiga ir vėl nuomonę pakeičia: „Visi čia man trukdo, aš noriu miego", - ir vėl kuičiasi į purvinus patalus, iš kurių ką tik žadėjo keltis. Danutės „lova" - po atviru dangumi. Šiauliuose gimusi ir užaugusi, palaidojusi vyrą ir dukterį, 53-ejų metų šiaulietė - užribio žmogus. Jos rūpestis - tik šiandiena, ja besirūpinančiųjų jau nėra. Artimiausiems žmonėms seseriai ir broliui jauniausioji sesuo Danutė - didžiulė gėda ir vargas.
Ir žiemą, ir vasarą
„Juk žiema artėja", - ši mintis labiausiai ir baugina žvelgiant į skuduruose gulinčią moterį. Šalia „lovos"- paplūdimio šlepetės. Prie sienos - šiltesni aulinukai. Visų kitų drabužių net nenusirengia, miega ir su paltu. „Su batais miegodama nepailsėčiau", - paaiškina Dana priežastį, kodėl batai pasienyje.
Einantys į Pramonės gatvės sandėlius retai pasuka už pastato, nes čia - aklina siena. Tik į vieną sandėlį, įrengtą pačiame pakraštyje, durys atveriamos.
Čia ir įsikūrę benamiai. Sandėlyje dirbantys žmonės sako, jog kartais čia miega 34-erių metų vyras, kartais - pagyvenusi moteris. Kas miega 9 valandą ryto - neaišku, nes žmogysta guli apsiklojusi galvą. Net sunku pastebėti, kad skuduruose esama ir žmogaus. Iš pirmo žvilgsnio gali pagalvoti, kad čia - tik benamių paliktas šiukšlynas, kur žmogus jau nebeužsuka. Deja, kamputyje prie sienos - „miegamasis".
Aprėkusi sandėlyje dirbančius darbininkus ir čia pat paaiškinusi, kad juokauja, moteris atidengia vienkartinį indą, kuriame - maistas. Pirštais valgo bulvių košę, sumaišytą su padažu. Neklausiame, ar skanu. Maistas akivaizdžiai senas. Bet akivaizdu ir tai, kad apie skonį niekas čia ir negalvoja.
Dana prisistačiusi benamė valgo ir tuo pačiu kalba apie nelengvą savo gyvenimą bei priežastis, išstūmusias ją į visuomenės užribį. „Aš seniai nebenoriu gyventi", - braukia ašarą moteris.
Neteko šeimos
Dana sako, jog gyventi nebenori jau nuo tada, kai palaidojo vyrą, o vėliau ir devyniolikmetę dukterį. Vyras pasikorė, o duktė žuvo avarijoje. „Aš nebeturėjau dėl ko gyventi", - kalba moteris. Tačiau pastogę tada turėjusi. Dabar - ir jos nebeturi. Dana įsitikinusi, jog galėtų gyventi tėvų name, esančiame Ragainės gatvės rajone. Bet ten jai vietos nėra.
„Užaugome trys vaikai: brolis, sesuo ir aš - jauniausia", - pasakoja moteris.
21-erius metus tėvai gyveno santuokoje, bet senatvėje, pasak Danos, tėvas paliko šeimą ir po devynių mėnesių jo kūnas buvo rastas virvėje. Manyta, kad žmogus buvo nužudytas ir pakartas...
Tragiški artimųjų likimai sukrėtė jaunystėje, tad ir pakilti iš skausmo nebuvo lengva.
Teko Danai ir dirbti „Dirbau trečios kategorijos siuvėja motoriste, teko dirbti ir prie geležinkelio", - sako Dana.
„O dabar jau negalėtum dirbti, jau sveikatos nebėra?" - klausiam.
„Galiu dirbti ir sveikatos turiu, ir su vyrais dar galiu pasimušti", - šypsosi moteris raukšlėmis išvagotu veidu. Nors plaukuose ir nėra sidabro gijų, tačiau sunku patikėti, kad Danai - tik 53-eji.
Tik trejus metus, sako Dana, ir gyvena be pastogės.
„Nuo čia matosi mano tėvų namai, kuriuos užėmė sesuo", - rodo Dana į Ragainės privačių namų rajoną, kuris puikiai matosi nuo sandėlio betoninės pakylos, ant kurios ir įsikūrusi benamė. Ten, Druskininkų gatvėje, mediniame tėvų name, gyvena sesuo Zita.
„Brolis turi savo namą, o sesuo pasiglemžė tėvų namą", - sako moteris, įsitikinusi, kad ir jai turėtų būti vietos po tėvų namo pastoge. Bet nėra.
Pietūs - „magdake"
Viskas, kuo turtinga Dana, iš konteinerių. Ten ir maistas, ir drabužiai, ir apavas. Tik pietauja, kaip pati sako - „magdake". Labdaros valgyklą benamiai vadina „Magdonaldu", tik sutrumpintai.
Gauna Danutė Damanskienė ir maisto produktų, skirtų labiausiai nepasiturintiems asmenims. Ji turi asmens tapatybės kortelę, nuėjo į Socialinės paramos skyrių, parašė prašymą.
„Bet man sakė, kad tie produktai - tik kartą per šešis mėnesius", - sako moteris ir čia pat apsiverkia, kai paaiškiname, kad maisto produktai per metus jai priklauso penkis kartus.
„Mane visą gyvenimą visi apgaudinėja", - graudinasi moteris.
Daugiau jokios paramos, sako, nėra gavusi, gyvena taip, kaip jai išeina. Be medikų ir be socialinių darbuotojų pagalbos. Paklausta, ar užsuka pas netoliese gyvenančią seserį, mesteli, jog nėra ten ko jai eiti.
Mandriausia - nuo vaikystės
Užsukame ir į sesers Zitos namus. Medinis toliu apkaltas namukas - senos statybos. Tačiau šalia jo auga ir blokelių priestatas. Vėliau sužinome, jog šio namo - trys šeimininkai.
Durų skambutį tenka spausti keletą kartų. Kai jau manome, kad dešimtą valandą ryto nieko namie nebus, durys atsiveria. „Iš miego prikėlėme?" Ponia Zita prisipažįsta: taip, ji miegojusi. Pasakojame, jog visai neseniai iš miego prikėlėme ir Daną, jos seserį.
Deja, moterys miega skirtingoje aplinkoje. Šilti ir tvarkingi Zitos namai - kontrastas tai aplinkai, kurioje gyvena penkeriais metais jaunesnė sesuo.
„Nuo mažens ji buvo mandriausia iš mūsų trijų", - prisimena Zita jaunesnės sesers vaikystę. Neklausiusi ji nei mamos, nei mokyklos nenorėjusi lankyti. Vėliau sukūrė šeimą, bet ir ja, sesers manymu, nesirūpino. Ir vaiką vieną namie palikdavo. „Ir tas vyras, manot, dėl ko pasikorė?" - paklausia moteris, bet spręsti palieka patiems...
Išgirdusi, kad Dana dirbo siuvėja, sesuo labai nustemba, bet netrukus prisimena. „Kalėjime gal ji ir dirbo siuvėja. Juk penkis kartus sėdėjo". Į kalėjimą Dana patekdavo už vagystes. Ir narkotikus buvo pradėjusi vartoti, bet dabar jau nevartoja. Tik alkoholio nepajėgia mesti. „Manot, ji blaivi pas mane ateina? Ateina, kai žodžio nepasako. Įpili sriubos ir turi šalia būti. Nusisuksi - ką nors ir paims".
Turi Dana ir draugą Joną, bet abu, pasak sesers, vienodi. Zitos vyras buvo pasirūpinęs darbu - turgaus aikštę šluodavo. Bet ir ten, pasak sesers, tik cirkai ir gėda, nes miegodavo girta ir turgaus aikštėje. „Visur jai sunku", - sako Zita, įsitikinusi, jog per vieną žmogų visa giminė turėtų bomžais pavirsti, jei su Dana po vienu stogu gyventų. Taip jai beveik buvo nutikę, kai Zita leido seseriai įsikurti sandėliuke. Ten tokį šiukšlyną sugebėjusi sukaupti, kad kojos įkelti jau nebuvo kur. „O kiek dar šunybių, kiek nesusipratimų per ją", - guodžiasi jaunėlės sesers gyvenimu ir nežada rūpintis daugiau, nei iki šiol rūpinasi: ir pamaitina, kai ateina, ir drabužių, ir apavo duoda. Tik, kad greitai Dana viską praranda, vėl rengiasi blogesniais drabužiais, o jos dovanotus kažkur pradangina.
Benamių gretos gausėja
Žmonės, gyvenantys be jokios pastogės ir miegantys po atviru dangumi, laiptinėse, šiluminiuose mazguose ar už tvoros esančiuose krūmynuose, jau nieko nestebina. Daug jų ateina ir į Socialinio paslaugų centro Paramos tarnybą, kur, pasak socialinio darbo organizatorės Stefanijos Jankauskienės, jais pasirūpinama. Tik reikia ateiti pačiam - niekas benamių neieško, nekviečia ir neragina.
Jau dabar, pasak S. Jankauskienės, nelaukdami sniego ar šalčio, benamiai gali eiti į Nakvynės namus ir ten nakvoti. Tačiau rytais žmonės turi palikti patalpas, nes jos užrakinamos. Dienas benamiai leidžia gatvėje.
Bet ir čia, pasak socialinės darbuotojos Birutės Baužienės, nelieka jie be pagalbos, jei tik jos patys ieško. Kasdien nuo 13 iki 14.30 val. jie gali ateiti į Paramos tarnybos labdaros valgyklą ir papietauti. Tie, kurie kreipėsi į Socialinės paramos skyrių ir kuriems paramos komisija skyrė talonus pietums, kasdien valgo pietų kompleksą, kainuojantį apie 4 litus. „Būna ir sriuba, ir antras patiekalas, bandelė, gėrimas", - vardija socialinė darbuotoja. Šį mėnesį nemokamus pietus valgo 46 benamiai. Lėšų nemokamam benamių maitinimui skiria Savivaldybė bei paramos ir labdaros fondas „Saikuva".
Tai, pasak B. Baužienės, ir sudaro galimybę maitinti daugiau benamių. Tad ir maitina dar 80 žmonių, kurie kasdien valgo košę ar kokį antrą pietų patiekalą, kurį tą dieną pasiūlo valgyklos darbuotojos. Tie žmonės, atėję į Labdaros valgyklą, turi tik užsiregistruoti ir gaus dubenį karšto maisto.
Benamiai neprivalo vaikščioti nesiprausę ar utėlėti. Socialinio darbuotojo padėjėja Gražina Plūkaitė jau septyniolika metu dirba Socialinių paslaugų centro Paramos tarnyboje ir rūpinasi benamių asmens higiena, dalija jiems labdarą - drabužius, apavą. Socialinio darbo organizatorė Stefanija Jankauskienė džiaugiasi galimybe atsakingą ir savo darbui pasišventusią darbuotoją pristatyti „Auksinės širdies“ nominacijai, kuri bus įteikta iškilmingo renginio televizijoje metu.
G. Plūkaitei tenka rūpintis tais benamiais, kurie ir patys rūpinasi savo higiena. Šie žmonės kreipiasi į Socialinės paramos skyrių, kur gauna taloną maudytis duše. Kas antrą savaitę jie gali kreiptis į Paramos tarnybą, kur yra įrengti modernūs dušai, ir nusimaudyti. Kas mėnesį 60 benamių naudojasi dušu, prieš kurį, reikalui esant, gali pasinaudoti preparatais nuo pedikuliozės, po dušo išsitepti vaistais nuo niežų. Socialinio darbuotojo padėjėja Gražina Plūkaitė nė vieno benamio po dušo neišleis neperrengto, neperauto...
Deja, dažnas jau po dienos-dviejų vėl atrodo apgailėtinai - nesiskutęs, nesiprausęs, purvinais drabužiais. Pasak Birutės Baužienės, ir tarp benamių esama įvairių žmonių. Yra ir tokių, kurie nuolat maudosi, nuolat keičia drabužius, nors ir gyvena čia pat, už Paramos tarnybos pastato tvoros po atviru dangumi.
Benamių kontingentas, pasak B. Baužienės, nuolat keičiasi. Vieni kažkur dingsta, atsiranda kiti. Dažniausiai benamių gretas papildo grįžusieji iš įkalinimo įstaigų, jauni žmonės. Kiti miršta. Tačiau tie, kurie gyvena po atviru dangumi, turi galimybę neprarasti žmogiškumo, nepavirsti žmogystomis, gyvenančiomis šiukšlėse it visuomenės parazitai. Ir tik tiek. Jokių galimybių sugrįžti į visuomenę nėra. Tokiam niekas nepasiūlys nei darbo, nei būsto. Nes mūsų visuomenėje nėra sistemos, padedančios grįžti į visavertį gyvenimą žmogui, kuris pats nusivylęs gyvenimu, kuris nukamuotas depresijos ir susitaikęs su esama apgailėtina užribio žmogaus situacija.