Rugpjūčio 10 d. prieš 65 metus sovietinis saugumas sunaikino Dainavos apygardos partizanų štabo vadavietę Punios šile. „Saugumiečiai išvakarėse gavo agento slapyvardžiu Vitkus pranešimą su apytikriai nurodyta bunkerio vieta, kurioje slėpėsi Dainavos apygardos partizanų vadas Dominykas Jėčys - Ąžuolis,“ – bunkerio sunaikinimo istoriją pasakojo šaulių sąjungos narys, kraštotyrininkas Gintaras Lučinskas.
„Esame istorinėje vietoje - Punios šile, kuriame prieš 65-erius metus mūsų krašto vyrai, kovoję už šalies laisvę, paaukojo savo gyvybes. Dainavos apygardos partizanai pasirinko kovotojų dalią negalvodami, kas jų lauks, nors žinodami...,“ – į susirinkusiuosius kreipėsi Alytaus rajono savivaldybės mero pavaduotojas Gediminas Krasauskas.
„Partizaninis judėjimas įrodo, kad sunkiais momentais lietuvių tauta sugeba susitelkti, supranta tikrąsias vertybes: laisvę, atsakomybę ir pareigą savo šaliai,“ – tęsė jis. G. Krasauskas palinkėjo niekados neprarasti vilties, tikėti savimi ir savo šalimi, stiprybės semtis iš mūsų tėvų ir protėvių darbų. Mero pavaduotojas padėjo gėlių prie kryžiaus, skirto žuvusiems partizanams.
Poetinę - muzikinę kompoziciją „Raudoni vakarai“ atliko Punios mokyklos - daugiafunkcio centro folkloro ansamblis „Levandra“, Alytaus tremtinių choras „Atmintis“, Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokiniai Simona Lubauskaitė ir Martynas Labukas. Garbės salves už Lietuvos partizanus, už Laisvę, už Lietuvos valstybę iššovė Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-osios rinktinės kariai. Žuvusių partizanų atminimas pagerbtas tylos minute.
Renginį organizavo Alytaus rajono savivaldybė ir Alytaus apskrities karininko Antano Juozapavičiaus šaulių 1-oji rinktinė, kuriame dalyvavo gyvi partizanai, tremtiniai, jų artimieji, jaunieji šauliai, kariškiai, Punios ir Butrimonių bendruomenės, švietimo įstaigų atstovai. Po minėjimo susirinkusieji apžiūrėjo bunkerį, vaišinosi kareiviška koše ir arbata.
Vadavietės bunkerio maketą prieš 15 metų atkūrė buvęs partizanas, po bunkerio susprogdinimo išlikęs gyvas Juozas Petraška - Patrimpas. 50-mečio proga atstatė Juozo Vitkaus Kauno inžinerinio bataliono kariai. Bunkerį prižiūri ir tvarko Alytaus jaunieji šauliai. Originalus jo dydis 20 kv. m. „Beveik kaip kambarys. Jame buvo galima judėti stačiomis. Viduje buvo įrengta krosnelė. Kaminą atstojo išskaptuota pušis, kuri išorėje atrodė kaip vėtros nulaužta“, - pasakojo Alytaus apskrities karininko A. Juozapavičiaus šaulių 1-osios rinktinės vadas Skirmantas Valatkevičius. Bunkeris buvo įkurtas kalnelio šlaite, prie kurio tekėjo upelis - šaltinėlis. „Iki Nemuno apie 250-300 m. Tuo upeliu, kuris ir žiemą neužšaldavo, vyrai pasiekdavo bunkerį.
Buvo padarytas specialus įšliaužimas ties upeliu,“ – tęsė S. Valatkevičius. Partizanas į bunkerį patekdavo visas šlapias, net ir žiemą. „Bet jeigu jis norėjo išgyventi, kito pasirinkimo neturėjo,“ – sakė šaulių vadas.
„Partizanų vado gyvenimas buvo labai trumpas dėl dažnų žūčių, išdavysčių. Vieninteliai vadai, kuriems pavyko ilgai išlikti, tai Jonas Žemaitis-Vytautas ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas,“ – apie partizanų dalią kalbėjo S. Valatkevičius. „Ir šis bunkeris buvo išduotas.
Žinodami, kad žus, partizanai degino dokumentus, naikino inventorių: radijo imtuvą, rašomąją mašinėlę, laikrodžius, šapirografą ir kitus daiktus,“ – pasakojo šaulių sąjungos narys, kraštotyrininkas G. Lučinskas.
Dominykas Jėčys - Ąžuolis buvo pirmasis Dainavos apygardos partizanų vadas, kaip pasakojo S. Valatkevičius, buvęs šaulys. 1941 m. dalyvavo birželio sukilime, 1944 m. buvo Plechavičiaus vietinės rinktinės dalinio vadas. 1945 m. tapo partizanu. 1947 m. enkavedistams apsupus apygardos štabo bunkerį, Ąžuolis ir dar 3 partizanai žuvo, 4 partizanai buvo apsvaiginti granatomis ir paimti gyvi.
Štabo žūties minėjime dalyvavęs, Ąžuolio sūnėnas ir krikšto sūnus Alvydas Semaška dėl susijaudinimo sunkiai rinko žodžius apie krikšto tėtį. Jis prisiminė, kad būdamas 4-5 metų su šeima bėgo į vakarus norėdami išvengti trėmimų. „Ąžuolis mus lydėjo iki Vokietijos. Jis suorganizavo sunkvežimį, vėliau arklį su vežimu parūpino,“- pasakojo A. Semaška.
„Prisimenu, kaip Ąžuolis visada liepdavo šokti iš sunkvežimio ir slėptis šalikelėje, pasirodžius sovietų lėktuvams. Jo vadovavimo dėka mes išlikom gyvi, nors daug bėgančių į vakarus žuvo“, - prisiminimais dalijosi A. Semaška. Vado Ąžuolio anūkas Gediminas Jėčys, gyvenantis Šakių rajone, pasakojo, kad seneliui žuvus, jo tėvui buvo tik 17 metų. „Viskas galėjo būti ir kitaip. Senelis galėjo pasitraukti į vakarus, tačiau liko čia, kovojo ir žuvo už Lietuvą. Džiaugiuosi, kad žmonės čia Lietuvoje myli Lietuvą,“ – sakė G. Jėčys.
Dainavos apygardos partizanų vadui Ąžuoliui 1997 m. pripažintas kario savanorio statusas (po mirties), 1998 m. Prezidento dekretu suteiktas pulkininko laipsnis, tais pačiais metais jis apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.
