Nesidomėjo vaikų lemtimi
Nematomos, neapčiuopiamos, neužuodžiamos radioaktyviosios medžiagos, su kuriomis šiems žmonėms kadaise teko susidurti, jų sveikatai buvo pražūtingos.
Kasmet į paskutinę kelionę palydima keletą Černobylyje po avarijos dirbusių ir sunkiomis ligomis susirgusių žmonių.
„Iš gausaus būrio liko vos pusantro šimto“, – sako Lietuvos judėjimo „Černobylis“ Panevėžio skyriaus pirmininkė Vida Trakelienė.
Ji teigia, kad iš jų retas gali pasidžiaugti gera sveikata. Garbaus amžiaus dar nesulaukusius vyrus vargina onkologinės, nervų, kraujagyslių, kitos ligos.
Kiek visoje Lietuvoje gyvena Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinių likviduotojų, niekas tiksliai pasakyti negali. Lietuvos judėjimo „Černobylis“ vadovas Pranas Paškevičius tvirtina, kad tokios statistikos nėra. „Buvo bandoma registruoti visus Lietuvoje gyvenančius, Černobylyje dirbusius žmones, bet to padaryti nepavyko – nelabai kam tokie dalykai, be jų pačių, rūpi. Todėl dabar tik miestuose, kur yra judėjimo skyrius, žinoma, kiek yra narių“, – „Sekundei“ teigė pirmininkas.
Jis prisimena, kad buvo bandyta įgyvendinti dar vieną sumanymą – registruoti ir stebėti po avarijos Lietuvoje gimusius Černobylyje dirbusių tėvų vaikus. Norėta išsiaiškinti, kaip tėvų patirta radiacijos dozė atsiliepė jų atžalų sveikatai. Nors entuziastų buvo, planas liko neįgyvendintas – sąlygų ir galimybių tokiam sudėtingam darbui nebuvo.
„Vėliau, kai vaikai užaugo, pradėti šio darbo nebebuvo prasmės“, – kalbėjo P. Paškevičius.
Kad avarijos pasekmes žmonės jaučia iki šiol – neabejojama. O juk praėjo ne tiek mažai laiko – 29 metai nuo tos dienos, kai už maždaug penkių šimtų kilometrų nuo Lietuvos įvyko didžiausia 20-ojo amžiaus katastrofa – Černobylio atominės elektrinės 4-ojo reaktoriaus sprogimas, nusinešęs dešimtis tūkstančių gyvybių. Nuo sprogusios elektrinės arčiau gyvenantys žmonės buvo evakuoti, o radiacijos atliekomis užteršta 30 kilometrų teritorija tapo negyvenama, draudžiama zona.
„Laikui bėgant atrodė, kad ši tragedija trinasi iš mūsų atminties, bet po žemės drebėjimo Japonijoje ir Fukušimos atominės elektrinės avarijos 1986-ųjų įvykiai vėl priminė apie save“, – svarsto P. Paškevičius. Jis tikisi, kad kitąmet, minint tragedijos 30-metį, visuomenė, Lietuvos vadovai atkreips daugiau dėmesio į vadinamuosius černobyliečius.
Beveik septyni tūkstančiai lietuvių priverstinai buvo išvežti likviduoti Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinių.
„Praeis dar ne vienas dešimtmetis, tačiau Černobylis mums visada bus negyjanti žaizda, opus klausimas, nuolatinis nerimas. Kažin ar galėsime kada pasakyti, kad tokios katastrofos jau praeityje, kad dabar jau viskas gerai“, – mano judėjimo „Černobylis“ pirmininkas.
Baisu nebuvo
Neįgalus panevėžietis Vidmantas Kulvaitis žino, kad sveikatą prarado likviduodamas avarijos padarinius. Į netoli Černobylio esantį kaimą vyras buvo atvežtas vos sulaukęs keturiasdešimties. Ten jam teko dirbti vairuotoju.
Kaime, kuriame apsistojo, namai buvo tušti, tačiau retkarčiais vienas kitas gyventojas, žiūrėk, paslapčiomis ir grįždavo – daiktų pasiimti, namų apžiūrėti, o kai kas – ir likti.
V. Kulvaitis sako, kad tuomet nebuvo baisu.
„Nei pauostysi, nei palaižysi tos radiacijos, jokio pavojaus ji, regis, nekėlė. Vežiojome visokias šiukšles, atliekas, tvarkėme vietovę“, – „Sekundei“ pasakojo panevėžietis.
Tiesa, sako, kartais nei iš šio, nei iš to kūnas pradėdavo tirpti, jį tarsi adatėlėmis imdavo badyti. V. Kulvaitis Černobilyje išbuvo tris mėnesius, o grįžęs namo pradėjo jaustis vis prasčiau. Per kelerių metų jam buvo nustatyta neįgalumo grupė.
Sveikatos neturintis vyras sako, kad kito pasirinkimo neturėjęs – kas nors juk privalėjo likviduoti avarijos padarinius. Jis guodžiasi tuo, kad, nors ir nedidelis pensijos priedas, bet jis Černobylyje dirbusiems žmonėms vis dėlto mokamas.
Radiacijos buvo visur
Panevėžietis Jonas Zinkevičius į Černobylį pateko 1988-aisiais, po avarijos praėjus dvejiems metams, ir ten praleido beveik keturis mėnesius.
Leisdamasis į kelionę apie atominės elektrinės avariją jis, kaip ir visi, žinojo labai nedaug. Tik tiek, kiek skelbdavo oficialios sovietinės valdžios žiniasklaidos priemonės. Iš komisariato 42 metų vyras buvo nusiųstas į polikliniką pasitikrinti kraujo, o atnešęs atsakymą sužinojo, kad reikės vykti į Ukrainą.
Nuvykus į avarijos zoną didžiausią ir slogiausią įspūdį jam padarė tuščios gyvenvietės. Nuvažiavę į keletą kilometrų nuo elektrinės nutolusį kaimą ir ten įsikūrę, jie buvo perspėti negerti vandens iš šulinių, nevalgyti obuolių, braškių, nerinkti grybų. O sodai tiesiog lūžo nuo sultingų vaisių ir uogų. Pilna buvo ir kitokių gamtos gėrybių, pavyzdžiui, raudonikiai pušynėliuose rikiavosi tiltais.
„Nieko neėmiau, neragavau. Bet buvo tokių, kurie plovė uogas, obuolius ir valgė, džiaugėsi, kad skanūs“, – pasakojo J. Zinkevičius.
Černobylyje panevėžietis dirbo virėju. Kaime esančioje virtuvėje jis virdavo valgyti ir, pasikeisdamas su kitu virėju, kas antrą dieną veždavo katilus su pietumis pačiame avarijos židinyje dirbantiems vyrams.
Kaime, kuriame gyveno panevėžietis, radiacijos buvo visur.
„Pamatavo prie namo smėlį – dozė milžiniška. Jį buldozeriais sustumdė, viską išvežė, naujo smėlio atvežė, bet po kelių dienų jis vėl buvo užterštas. Arba, pavyzdžiui, pamatuojame drabužių radiacijos lygį prieš juos skalbdami, o išskalbti radiaciją vėl spinduliuoja ir net keleriopai didesnę nei prieš tai“, – prisiminė panevėžietis. Namo grįžusiam J. Zinkevičiui tarnybos pasekmių ilgai laukti nereikėjo, netrukus iškrito visi dantys, paskui pradėjo kibti ligos. Jis, kaip ir dauguma kitų Černobylio atominės elektrinės avarijos zonoje dirbusiųjų, kenčia dėl įvairių sveikatos sutrikimų.
Skiria paramą
V. Trakelienė sako, kad judėjimo „Černobylis“ dalyviai panevėžiečiai pastaraisiais metais susitinka retai.
„Anksčiau, jeigu surengdavome kokį susitikimą, žmonės dažniausiai pasakodavo apie ligas, bėdas ir dar labiau susikrimsdavo. Žiūrėk, ir kalbasi tarpusavyje: „Tas mirė, tą palaidojome, dabar jau, matyt, ir mano eilė“, – sako pirmininkė.
Ji prieš keletą metų palaidojo nuo Černobylyje patirtos radiacijos sukeltų ligų mirusį vyrą.
Pasak V. Trakelienės, nukentėjusiesiems Černobylyje prie pensijos mokamas 58 eurų priedas.
„Tų žmonių darbas, jų patiriamos kančios, be abejo, verti daugiau. Be to, pasigendama ne tik materialinio, bet ir moralinio palaikymo, supratimo, dėmesio“, – pabrėžė pirmininkė.
V. Trakelienės teigimu, susirgę ar ištikti nelaimės iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro dirbusieji Černobilyje kartą per metus turi teisę gauti vienkartinę 90 eurų išmoką. Šiemet jas gavo penki panevėžiečiai, tvarkomi dokumentai dar keliems. Mirus „černobyliečiui“ tas centras gali skirti 120 eurų pašalpą. Dėl dalyvavimo likvidacijos darbuose susirgusieji turi teisę vieną kartą gauti kompensaciją. Asmenims, kuriems nustatyta liga, susijusi su dalyvavimu likviduojant Černobylio avarijos padarinius ar su Slavutičiaus miesto Ukrainoje statyba, galima 835 eurų kompensacija.
Pripažintiems netekusiais 75–100 procentų darbingumo skiriama 2086 eurų, netekusiais 60–70 procentų darbingumo – 1669 eurai, netekusiais 45–55 procentų darbingumo – 1252 eurai.
Dėl vienkartinių išmokų reikia kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinį skyrių.
Pageidaujama, kad teisę į vienkartines kompensacijas įgytų ir tie Lietuvos piliečiai, kurie 1986-aisiais į Černobylio atominės elektrinės avarijos zoną arba statyti Slavutičiaus miesto buvo siunčiami ne iš Lietuvos. Černobylio avarija
- Judėjimas „Černobylis“ turi sukaupęs daug informacijos apie įvykius Ukrainoje. Avarija įvyko dėl netinkamai suplanuoto bandymo ir operatorių klaidų.
- Sprogus reaktoriui ir kilus gaisrui į aplinką pateko 190 tonų radioaktyviųjų medžiagų. Žmonės Černobylyje buvo apšvitinti 90 kartų daugiau, nei sprogus bombai Hirošimos mieste Japonijoje.
- Radioaktyviosiomis atliekomis buvo užteršta daugiau nei 160 000 kvadratinių kilometrų teritorija, o radioaktyviųjų dalelių debesis nuplaukė per visą Europą.
- Įvairiais skaičiavimais, dėl priežasčių, susijusių su katastrofa, žuvo 10 tūkstančių žmonių, 3,5 milijono susirgo. Dėl radiacijos skydliaukės vėžys padažnėjo dešimčia kartų.
- Dabar reaktorius užbetonuotas sarkofage, tačiau Černobylio 30 km zona išlieka viena iš pačių radioaktyviausių vietų visoje Žemėje. Toje zonoje pakaitomis dirba apie 3000 įvairių specialistų ir mokslininkų.
- Černobylio jėgainė buvo sustabdyta Ukrainos prezidento L. Kučmos įsakymu 2000 metų gruodžio15 dieną.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
