Praėjusį sekmadienį mirė Lietuvos patriotas Vilius Bražėnas. Iškiliam visuomenės veikėjui, publicistui, politologui, lektoriui skautui, kariškiui, dainininkui ir rašytojui pavasarį sukako 97 metai.
Ilgus dešimtmečius lietuvių šviesulys gyveno Jungtinėse Valstijose, nuolat ilgesio Lietuvai kankinamas. Ir grįžo Tėvynėn visiems laikams 2002-aisiais.
„Lietuvoje visada geriau, žiūrint ką laikai tuo gerumu. Vienas draugas praėjusią žiemą manęs paklausė, kodėl iš šiltos Floridos grįžau į šaltą Lietuvą. Atsakiau - kadangi čia šilčiau", - šiųmetį pilką krizinį pavasarį „Respublikai" pasakojo V.Bražėnas.
1913 metų balandžio 6-ąją Rygoje gimęs V.Bražėnas oficialiai buvo pagerbtas net dviejų Lietuvų - prieškarinės ir dabartinės. 1937 m. V.Bražėnui įteiktas Vytauto Didžiojo ordino III laipsnio medalis, o 2003-iaisiais - Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžius.
Nuo vokiečių okupacijos per Pirmąjį pasaulinį karą jo šeima traukėsi į Rytus. Vaikystėje, Maskvos Raudonojoje aikštėje dar spėjęs pamatyti gyvą Spalio revoliucijos tėvą Leniną, su mama ir vyresnėle sesute Elena bėgo į Lietuvą iš alkstančios sovietinės Rusijos. V.Bražėnas prieš raudonąjį tvaną su ginklu rankose atsisuko jau per antrąją Lietuvos okupaciją, 1944-aisiais, mūšyje prie Sedos.
Vėliau, kaip ir daugeliui tokių nuo Tėvynės nuvytų, V.Bražėnui teko vėl kęsti pabėgėlio dalią - laukė Vokietija, kelionė į Ameriką. Pasitraukęs į Vakarus Vilius savo puikiai valdoma plunksna ir laisvomis mintimis gynė ne vien pavergtos Tėvynės laisvę.
Amerika išnaudojo jo talentus - metų metus skraidino skaityti paskaitų apie Sovietų Sąjungą, globalizmą, socializmą, nacizmą, kosmopolitizmą.
Garbaus amžiaus V.Bražėną Amerikoje ypač mėgo jaunimas - jį sutikdavo atsistojęs, triukšmingais šūksniais, plojimu ir švilpimu, o klausydavosi mirtinoje tyloje. Juoko banga prapliupdavo tik po kiekvieno lektoriaus sąmojo, kuriuos jis meistriškai įpindavo į rimtas kalbas, nors dažnai tai būdavo ir autoironija.
Tiesa, jauniesiems amerikiečiams V.Bražėnas įprastai pasakodavo apie vieną iš pavergtųjų tautų - Lietuvą. Kalbėdamas apie komunistinės tironijos grėsmę, modeliu, kas laukia miegančio laisvojo pasaulio, jis dažnai pasirinkdavo jiems visai negirdėtą savo Tėvynę.
Smerkdamas tiek nacių, tiek komunistų tironijas, V.Bražėnas vienodai taikliai kritikavo ir globalizacijos idėją. Viešose paskaitose, kurių vien JAV perskaitė apie tūkstantį, radijo ir televizijos debatuose lektorius išsakydavo kritišką požiūrį ir į Jungtinių Tautų Organizaciją, ir Europos Sąjungos idėją.
„Kol pasaulis bus netobulas, tol Bražėnas su tuo nesitaikstys", - V.Bražėno 90-mečio jubiliejaus vakare Kauno įgulos karininkų ramovėje prieš septynerius metus kalbėjo Seimo narys Vytautas Landsbergis.
„Uždekime ant pilies kuorų laužus, saugokime ir branginkime Lietuvą", - tardamas padėkos žodį atsakė jubiliatas, kvietęs budėti už Lietuvą bene visą gyvenimą.
Tik V.Bražėno budėjimo sąvoka beveik visada būdavo kam nors neparanki. Ir vien todėl, kad iškilusis lietuvis sakydavo tiesą, nesitaikstydamas prie valdžių, santvarkų. Be to, jis kalbėjo tik tai, ką iš tiesų žinojo.
