• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

 Pamario krašte – potvynis. Užlieta apie 30 tūkst. hektarų, po vandeniu atsidūrė apie 200 km kelių. Apie pustrečio šimto gyventojų liko vandens apsuptyje. Bet ar tai naujiena to krašto gyventojams? Nebent tai, kad potvynis šiemet užklupo neįprastu laiku. Bet, sako vietos gyventojai, tai irgi nestebina, nes ir tokių atvejų jų gyvenime yra pasitaikę. Usėnų, Juknaičių, Rusnės, Šilutės, Saugų ir Kintų seniūnijos sodybas dažnai pasiekdavo potvynių vanduo.

REKLAMA
REKLAMA

Ne pirmas ir ne paskutinis kartas

Užliejamų plotų gyventojai prisimena daugybę atvejų, kai, rodos, visai ne laiku prasidėdavo ir ledonešiai, ir potvyniai. Gamtoje, atrodo, yra visai kitokios skaičiuoklės, ir ten į kalendorių nežiūrima. 2005-aisiais šilutiškiai taip pat sulaukė šlapios Trijų karalių dovanėlės, kai buvo užtvindyta per 5 700 ha teritorijos: po vandeniu atsidūrė 3 000 ha Saugų seniūnijos, 900 ha – Šilutės, 1 300 ha – Kintų, 150 ha – Usėnų, kiek mažiau – Juknaičių ir Rusnės.

REKLAMA

Nepamiršo šilutiškiai ir 2004-ųjų rudens potvynio, kai paskutinę rugsėjo savaitę be perstojo pliaupęs lietus septyniolikos sodybų gyventojus išvadavo nuo visų likusių rudens darbų: vanduo nusinešė nekastus burokus, šiaudų stirtas – viską, ką rado nepritvirtintą. Šiaip jau šilutiškių daiktus vandeniui pasiglemžti nėra lengva, nes žmonės žino, kas yra potvyniai, ir tam iš anksto ruošiasi: aukščiau pakelia baldus, viską, ką įmanoma, suslepia į palėpes, kieme prie medžių, pastatų ar stulpų pritvirtina žemės ūkio padargus, buities reikmenis. Mat vanduo – žinomas vagis, jei tik ras ką pakeliamo, tą ir išsineš. Bet kas galėjo pagalvoti, kad net rugsėjo mėnesį gali taip atsitikti? Tad net valtys, kaip buvo patvoriuose apverstos pilvais į viršų, taip ir išplaukė šeimininkų nė neatsiklaususios. Tuokart nevaldomos stichijos grėsmę pirmieji pajuto Vytulių kaimo gyventojai, kai ryte pakirdę išgirdo neįprastą bliovimą. Tai ganyklose buvusiu gyvulių pagalbos šauksmas. Žmonės, viską metę, išpuolė jų gelbėti, o kol juos į saugesnę vietą nugabeno, žiūri, kad namo pareiti nebegali, vanduo jų nespėtas pakloti lovas apsėmęs.

REKLAMA
REKLAMA

„Mes – vandens žmonės, o potvyniai – neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Kur kas keisčiau būtų, jei potvynis vienąkart aplenktų mūsų kaimelius. Tada tikrai blogai būtų ir rašyti apie tai reikėtų. Tada ir pievos liktų netręštos, ir žemė troškulio nenumalšintų“, – netgi po tokio stichijos šėlsmo kalbėjo šio krašto žmonės.

Žino kaltininką

Pamario žmonės žino, kas dėl tokių anomalijų kaltas: sako, tikrai ne vien gamta, ne vien klimato atšilimas, apie kurį tiek daug kalbama. Šiandien blogiausia esą tai, kad visiškai baigia užakti Tenenys, viena didesnių bambagyslių, kuria vanduo nutekėdavo į marias. Dabar Tenenys prižėlęs ne tik žolių, bet ir karklų. Ką ten Tenenys, jei jau ir Nemuną per sausrą perbristi galima. Niekas nevalo, niekam tai tarsi nė nerūpi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Anksčiau, būdavo, Nemunu keliaudavo upę valanti technika, bet jau seniai tokios nebematyti. O kai dar ir vėjas nuo marių ima visu pasiutimu pūsti vandenį atgalios, tada ir prasideda potvyniai. Kurgi tam vandeniui dėtis? Šilutės rajono Civilinės saugos, priešgaisrinės ir gyventojų saugos skyriaus vedėjas Romualdas Renčeliauskas sako, kad problemos baigtųsi, jei būtų pastatyta seniai žadama estakada: „Tada viskas spręstųsi civilizuotai. Dabar, kai vanduo pakyla iki 70 cm, mes sustabdome važiavimą, o mūsų ratuota technika įveikia 80 cm.“

REKLAMA

Lydeka pasuolėje

Tie, kurie gyvena ant Vilniaus kalnelių ar Žemaitijos aukštumų, nė negali įsivaizduoti, kas yra potvynis, todėl bet kuris pranešimas apie kylantį vandenį jiems atrodo šiurpokas. Todėl kasmet, pasak R. Renčeliausko, netrūksta žmonių, atvykstančių pažiūrėti šio įspūdingo reginio, ypač kai pajuda ledai. Žinoma, visai kitaip visa tai atrodo gamtos įkaitais tapusiems sodybų gyventojams.

Žalgirių vienkiemio gyventoja Valė Valenčienė VL pasakojo, ką jaučia, kai vanduo į trobą ima tekėti ne tik per slenkstį, bet ir pro langus. Gyventojai tuomet ropščiasi į namo palėpę. Ant specialių „padėklų“ pakelia gyvulius. Tačiau, sako, yra buvę net taip, kad ir pakelti gyvuliai pradėjo skęsti. Tada reikėjo skubiai ardyti lubas, kad juos galėtų pakelti dar aukščiau. O jos vyras Valteris tiesiog virtuvėje yra pagavęs lydeką. Tokią didelę, didelę… Ponia Valė sakė, kad vanduo – tai niekis. Baisu tada, kai ledų sangrūdos pradeda tratinti trobą. „O šiemet mes jų skęstančias avis gaudėme“, – šypsosi R. Renčeliauskas.

REKLAMA

Kodėl tad žmonės neišsikelia iš užtvindomų plotų? Kodėl jie kasmet kenčia baimę ir patiria nuostolių? „Tiek jau tos baimės – vos keliolika parų“, – šypsojosi kabinti žmonės. Tiesa, be nuostolių neapsieinama. Sako, parsivežė žmogus malkų, nespėjo jų malkinėn sunešti, o rytą jas jau vanduo nusinešęs. Srovė nuo kiemų nuneša visus nepritvirtintus daiktus, net pelenus iš krosnių išplauna. O ką jau kalbėti apie apsemtas trobas, sugadintus baldus, užterštus šulinius…

„Jei paliktume sodybas, nuostoliai būtų dar didesni. Bemat rastųsi, kas pasipelnytų iš paliktų namų“, – sakė žmonės, atsisakantys net laikinos evakuacijos. Todėl prūsai broliai Ervinas ir Geradas sėdi palėpėje ir iš savo namų Girininkų kaime nė nemano judintis, nors vanduo jau per slenkstį pliaupia. „Toks šio krašto žmonių gyvenimo būdas. Neįsivaizduojate, kaip kasmet galima išgyventi potvynius, o jiems nesuprantamas jūsų tupėjimas ant smėlio kalvelių“, – sakė R. Renčeliauskas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kai batai supūva

Potvynio metą Civilinės, priešgaisrinės ir gyventojų saugos skyriaus vedėjo R. Renčeliausko kabinete netyla telefonas. Nuo dažno skambučio vedėjo veidas apsiniaukia. Pasak jo, žmonės jau visai suįžūlėjo: prašo, kad jis jiems parūpintų batų, lentų šienui prispausti, sutaisytų prakiurusią valtį ir panašiai.

Seni pamario krašto žmonės prisimena, kad A.Smetonos laikais potvyniams ruošiamasi būdavo visai kitaip: atvažiuodavo policininkas, apžiūrėdavo, kaip esi pasiruošęs, ir ką ne taip radęs bausdavo. O dabar, sako, valstybė žmones išpaikino, prisiimdama sau ir tuos rūpesčius, kurių imtis jos niekas neprašė. R. Renčeliauskas prisipažįsta, kad kartais net gėda skaitant neva nuo potvynio nukentėjusiųjų paraiškas kompensacijoms gauti. „Vienas parašė, jog, namo rūsyje palikti batai supuvo. Kitas maišo cukraus pageidauja, mat jis ištirpo, nes šeimininkai pamiršo jį aukščiau pakelti...“ – pasakojo R.Renčeliauskas. Apie paliktas kiauras valtis vedėjas nė nekalba – dažnam kieme jos skylėtos laukia potvynio. Kam pačiam rūpintis, jei tam yra valstybės tarnybos.

REKLAMA

Lapės medžiuose

R.Renčeliauskas sakė, kad nemažai rūpesčių jiems pridaro žvejai atvykėliai. Žiūrėk, jau ir plaukia kuris ant lyties į plačiuosius vandenis. Iš toliau atvykęs žmogus, kol savo kailiu nepatiria, tol nepajėgia suprasti, kad per potvynį metą situacija keičiasi tiesiog minutėmis: iki eketės nuėjai sausu ledu, o po valandėles jau gali dreifuoti.

Graudus būna ir gyvūnų gelbėjimas: pelytės tiesiog bėga vandens paviršiumi, lapės į medžius lipa, kiškiai ir stirnos tiesiog leduose malasi, nes ne mažiau nei vandens bijo gelbėtojų…

REKLAMA

R.Renčeliausko teigimu, su potvyniu geriau nejuokauti. Anais metais vienas kauštelėjęs Rusnės gyventojas nusprendė grįžti namo tuo pačiu plentu, kaip ir atėjęs. Bet jį srovė taip vilko, kad jis buvo labai laimingas, spėjęs į pakelės medį įsikibti. Vedėjas rodo į vidury pievų stūksantį prezidento K.Griniaus tiltą. Per potvynį po juo garma milžiniška upė, tad tiltas atstoja pralaidą. O medžiai pievose atrodo tarsi kerštautojo susodinti, kad šienauti trukdytų. O iš tiesų jie ledus prilaiko.

Išties daug keistenybių tame pamario krašte. Netgi kai atsisveikindama su Šilute norėjau palinkėti lengvo potvynio, sakė, kad mano linkėjimas būtų visai nevykęs, mat tuomet žuvys per Kaliningradą eitų, nes kai nevalo Nemuno žiočių, susikaupia žemių ir pasidaro iškilimas. O kai vanduo pakyla, tai ir Lietuvai žuvų užneša. Tad tebūnie taip, kaip turi būti: jei yra pamarys, tai turi būti ir potvynių.

Nijolė Petrošiūtė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų