Apie tai, kada Europa taps vieninga karo Ukrainoje ir Rusijos atžvilgiu, TV3 Žinių „Dienos komentare“ – pokalbis su politologu Linu Kojala.
Kopenhagoje susitikę Europos valstybių vadovai sprendė, kaip saugoti Europos Sąjungos rytinę sieną nuo Rusijos, bet nieko nenusprendė. Kas tai buvo?
Aš vis tiek manyčiau, kad tai — pozicijų derinimas artėjant sprendimui, ir jeigu jis bus pasiektas spalio pabaigoje, kai vyks Europos Vadovų Taryba, galėsime konstatuoti proveržį. Kalbu pirmiausia apie įšaldytus aktyvus. Pasikeitė Vokietijos pozicija šiuo klausimu — tai yra reikšmingas pokytis, įvykęs pastarosiomis savaitėmis. Belgija vis dar blokuoja, bet net ir ten argumentacija po truputėlį keičiasi.
Kodėl mums toks svarbus klausimas keliamas tik dabar ir kodėl nesugebama nieko nuspręsti?
Manau, „dronų siena“ yra etiketas bendrai problemai — ženklas, kad turime dronų antskrydžių iššūkį. Vladimiras Putinas šaiposi iš Europos, sakydamas: „Gal leisiu, gal nebeleisiu dronus virš Europos sostinių“, akivaizdžiai parodydamas tarsi nepažeidžiamumą Kremliaus atžvilgiu.
Sutikime, kad tikrų sienų nebus – tai yra etiketė, kuri padeda skatinti diskusiją Europos Sąjungos viduje, ypač per gynybos komisaro Andriaus Kubiliaus ir kitų politikų iniciatyvas, sutelkti tam finansinius išteklius. Čia atsiranda niuansų, nes visi supranta, kad tai nėra viena priemonė. Reikalingi sluoksniai priemonių, kurie spręstų problemas – nuo elementarių priemonių numušant dronus iki elektroninės kovos priemonių ir kitų būdų juos neutralizuoti.
Tai reikalauja ilgalaikių investicijų, o to, ko labiausiai trūksta šiandien — tai priemonių, nes Ukrainai dabar reikalingi instrumentai, kuriais ji kasdien gina nuo drono atakų. Tad atsiranda įtampa — kur pagrindiniai prioritetai: ar pirmiausia investuoti į Ukrainą, kad ji galėtų sėkmingai gintis, ar tiekti priemones Europos šalims, nes tai ir mums yra problema.
Pirmiausia reikia mokytis iš ukrainiečių, nes bet kokia teorinė koncepcija, įskaitant ir „dronų sieną“, bus pagrįsta tik praktiniais rezultatais – o tokius rezultatus kol kas demonstruoja vienintelė šalis, kuri įgyvendina šias priemones – Ukraina.
Bet ar nėra taip, kad mes dabar tapome dramatiškai pažeidžiami? Kuo mes gintumėmės?
Lenkai ar prancūzai jums prieštarautų – antskrydžiai prieš Lenkiją dronų buvo atremti, galbūt panaudojant brangias priemones, bet tai vis tik buvo NATO atsakas, kelių NATO valstybių veikimas kartu, siekiant eliminuoti grėsmę. Ilgalaikėje perspektyvoje tokiais būdais, pavyzdžiui F‑35 naikintuvais ir raketomis, šių grėsmių atremti nepakaks, bet tuo metu atsakas buvo. Negalima sakyti, jog tai tiesiog įsileidimas priešo ir visiškas nesugebėjimas suvaldyti situacijos.
Problema – akivaizdu – finansinių išteklių trūksta. Dėl to ir kalbėjau apie įšaldytų Rusijos resursų panaudojimą, nes kitaip Europos Sąjungos šalys susiduria su problemomis remdamos Ukrainą ir rasdamos gynybai lėšų namuose. Kadangi nėra vieningo atsakymo, diskusijos ir atrodo tokios klampios. Be to, technologijų inovacijų ciklas dronų srityje yra labai trumpas: negalima tiesiog nusipirkti dronų į sandėlį ir laukti – po trijų–keturių mėnesių šiandien gaminami dronai gali būti pasenę; reikalingi nuolatiniai atnaujinimai, kurie keičiasi kiekvieną dieną fronto lauke. Turime sukurti ekosistemą, kurioje ne tik gamintume dronus, bet ir užtikrintume nuolatinį jų atnaujinimo potencialą.
NATO susitikime buvo kalbama, kad reikia sukurti oro gynybos sistemą Baltijos šalims. Praėjo dveji metai — neturime. Kas čia vyksta?
Oro policijos misija tikrai turėtų virsti oro gynybos misija. Argumentą, kurį Lietuva ir kitos Baltijos šalys naudoja jau ne vienerius metus, nepriklausomai nuo pastarųjų įvykių, galima laikyti seniai subrendusiu. Turime konstatuoti, kad kai kurios procedūros ir peržiūros NATO viduje vėluoja — jos eina paskui įvykius, o ne jiems priešinamasi arba nekuriamos naujos dilemos Rusijai.
Šia prasme politinis sprendimų priėmimo procesas yra šiek tiek sulėtėjęs. Tačiau teigti, kad Rusija „beldžiasi į duris“ ir mes neturime kaip į tai atsakyti, manau, būtų ankstyva. Nepamirškime, kad Rusija jau daugiau nei metus nesugebėjo užimti Pokrovsko. Mums labai svarbu rasti būdą spręsti Ukrainos problemas, įskaitant kasmetinę 100 mlrd. eurų biudžeto spragą, kurią reikia užlopyti – Europos Sąjungos šalys neturi pakankamai resursų. Atsitraukus Jungtinėms Valstijoms, problema dar gilėja. Kalbame ne apie vienerius metus, o apie 5–10 metų perspektyvą, kai kils rimti iššūkiai ir reikės didžiulių išteklių, kad galėtume padėti valstybei, kuri, iš esmės, yra geriausias antidroninis skydas prieš Rusiją. Išimkime Ukrainą iš žemėlapio ir įsivaizduokime, kokia būtų saugumo ir dronų situacija.
Visą pokalbį išgirskite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
