Tarptautinės kovos su vėžiu draugijos ir įvairių pasaulio šalių gydytojų onkologų iniciatyva kiekvienais metais trečias lapkričio ketvirtadienis minimas kaip Tarptautinė nerūkymo diena. Tačiau šį kartą diskutuosime ne apie rūkymo žalą ir padarinius.
Šiandien, deja, jau nieko nestebina, kai vos suskambėjus skambučiui mokiniai išsilaksto po aplinkinius kiemus ir laiptines. Nuo mažiausio iki didžiausio, visai nesvarbu, koks metų laikas, sninga ar lyja, vienas po kito drebančiomis rankomis jie traukia cigaretės dūmą.
Rūkomieji jau egzistuoja Danijos mokyklose. Jeigu vaikas vyresnis nei šešiolikos, be to, turi oficialų tėvų leidimą rūkyti, gali drąsiai tą daryti. Tik ar ši idėja nebus žalinga Lietuvai? Mintimis pasidalijo Alytaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjas Vytuolis Valūnas, Jotvingių gimnazijos direktorius Kęstutis Miliauskas, Adolfo Ramanausko-Vanago vidurinės mokyklos direktorius Virginijus Skroblas ir kiti alytiškiai.
„Iš visų blogybių rūkymas - pati mažiausia”
Pradėjęs sparnuota fraze „kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį“, Švietimo skyriaus vedėjas Vytuolis Valūnas pateikė praėjusių metų mokinių statistiką: tarp 11-18 metų berniukų nuolat (po 1 ir daugiau cigarečių per dieną) rūko 22 proc., tarp mergaičių - 13 proc., ir teigė, kad rūkančiųjų mokyklose statistika nebuvo sudaroma tik šiais metais, tačiau kasmet duomenys mažai tesikeičia.
„Aš manau, kad labai daug lemia šeimos susitarimas. Jeigu tėvai nenorės, kad jų vaikas rūkytų, jie įvairiais būdais kovos su šia problema. Bet puikiai žinome atvejų, kada tarp tėvų ir paauglių yra abipusis susitarimas, - sakė V.Valūnas. Paklaustas, ar jo vaikai rūko, atsakė teigiamai: - Bet mano dukra jau suaugusi moteris, tai jos apsisprendimas. Ar tai mano įtaka? Nežinau.“
Savo jėgomis vedėjas siekia, kad mokyklų vadovai, mokytojai, socialiniai pedagogai, sveikatos specialistai, klasės auklėtojai mokyklų ugdymo turinį susietų su narkotinių medžiagų, alkoholio, tabako vartojimo prevencijos kursu apie žalingų įpročių žalą sveikatai ir visuomenei.
Remdamasis Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsniu, Švietimo skyriaus vedėjas nusprendė, kad neverta svarstyti rūkomųjų klausimo mokyklose, nes įstatymas draudžia rūkyti (vartoti) tabako gaminius visose švietimo įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. „Ar reikėtų tokį įstatymą keisti? Aš netikiu, kad Seimas imtųsi svarstyti, nes, jo nuomone, stručio pozicija yra geresnė - įkišau galvą į smėlį, problemų nematau, vadinasi, jų ir nėra. Reikėtų rūkomųjų ar nereikėtų? Mes anksčiau, kada įstatymas nedraudė, pabandėme numatyti vietas rūkomiesiems, bet ne pačiose mokyklose, o jų teritorijose“, - pasakojo V.Valūnas.
Jo nuomone, turėtų būti vieta, kur rūkantys ir tėvų sutikimus turintys mokiniai galėtų tai daryti. „Suprantu, didelė dalis visuomenės piktinsis, kaip Švietimo skyriaus vedėjas gali taip kalbėti, tačiau aš pabrėžiu: viskas turėtų būti daroma civilizuotai ir tai yra geresnė išeitis negu leisti jiems šiukšlinti ar trukdyti miesto gyventojams.“
Parduoti draudžiama, rūkyti - ne
Miestelėnams, į kurių namų laiptines jaunimas traukia parūkyti, V.Valūnas siūlo pranešti policijai ir pasistengti, kad mokiniai neturėtų galimybės įeiti į vieną ar kitą laiptinę - pasikeisti duris: „Dažnai girdime žmones piktinantis, kad mokiniai rūko laiptinėse. Bet ir patys suaugusieji nežinodami įstatymo, draudžiančio rūkyti laiptinėse, neretai tai daro.“
Švietimo skyriaus vedėjas pripažįsta, kad Tabako kontrolės įstatymas nėra tobulas, - parduoti nepilnamečiams cigarečių draudžiama, o štai jas rūkyti - ne. Todėl pamatęs rūkančius jaunuolius V.Valūnas būtinai perspėja ir paprašo to neafišuoti, ypač jeigu dėvi uniformą.
„Alytuje taip pat pastebiu neigiamą tendenciją ne tik tarp mokinių - gal dabar tokia naujausia mada - eiti šaligatviu ir rūkyti. Tas ypač pasakytina apie moteris. Man tai rėžia akį“, - piktinasi.
Dusetose (Zarasų r.) augęs V.Valūnas prisiminė jaunystę, kada pats už kampo patraukdavo dūmelį. „Skirtumas tik tas, kad anksčiau visi daugiau slėpdavosi, niekas atvirai nerūkydavo. Aš rūkyti pradėjau mokykloje. Tai tęsėsi ir studijų metais. Teberūkau ir dabar. Tačiau stengiuosi viešai to nedaryti, nes mane įpareigoja viešos pareigos, mano elgesys daro įtaką jaunimui“, - sako pašnekovas ir teigia bandęs mesti 5-ame studijų kurse - nesėkmingai. Būdamas studentas surūkydavo apie 10 cigarečių per dieną, dabar po 2-3.
„Pasakysiu netaktiškai, bet tokia yra tiesa - iš visų blogybių (rūkymas, alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimas) rūkymas yra pati mažiausia.“
Rūkomieji kambariai - prabanga, tačiau rūkomajam lauke pritartų
Adolfo Ramanausko-Vanago vidurinės mokyklos direktorius Virginijus Skroblas siūlo rūkymą griežčiau reglamentuoti įstatymais, aiškiai apibrėžiant amžių ir atsakomybę. Rūkymo problemą turėtų spręsti teisėsaugos institucijos.
Mokyklos galva taip pat pritartų mokyklų rūkomiesiems. „Būčiau šalininkas rūkymo vietų, kur rūkytų mokinai, turintys įstatymu numatytą amžių ir tėvų leidimą. Tai galėtų būti mokyklos teritorijoje. Tik ne rūkomieji kambariai, nes jie prabanga“, - teigia V.Skroblas, pastebintis, kad daugiau rūko jaunesnio amžiaus mokiniai.
Pats direktorius rūkyti pradėjo devyniolikos. Prieš pusantrų metų šio įpročio atsikratė. „Mečiau pirmą kartą ir kol kas sėkmingai“, - džiaugiasi pašnekovas.
„Geriau donkichotiška kova negu jokios”
- Tikiu, puikiai žinote mokyklos rūkalius... Kokiomis priemonėmis su jais kovojate?
- Kodėl tiek amžių praėjus visiems dar taip gerai žinomas Don Kichotas? Manau, todėl, kad visos idėjos, jeigu jos nuoširdžios, yra vertos dėmesio. Jau geriau donkichotiškai kovoti negu visai ne.
Kovoje su rūkymu jaučiuosi būtent kaip šis herojus - moralizuoju, raginu nerūkyti, apeliuoju savo pavyzdžiu. Teisybę pasakius, studentavimo laikais esu vieną du pakelius sugadinęs, bet ir tada į plaučius netraukiau. Savo pavyzdį aš ne veltui paminėjau. Man labai patiko pedagogikos profesoriaus Broniaus Bitino mintis: „Rūkantis mokytojas primena įnoringą, kaprizingą karvę, kuri duoda pieno, bet čia pat su visu kibiru jį nuspiria, melžėjai net nespėjus sureaguoti.“ Žinoma, nepeikiu rūkančių kolegų, ne mano reikalas, bet neįsivaizduoju, kaip rūkantis mokytojas ar direktorius savo mokiniams gali sakyti: „Vaikai, nerūkykit!” Nors aš pamatęs visada tai sakau, tačiau mokinius tas veikia kaip pernykštis sniegas. Dabar bent galiu pasidžiaugti, kad prie mokyklos sporto salės liepaičių nerūko, nes veikia stebėjimo kameros. Rankų nenuleidžiu, bet atvirai sakau, pats suprantu, kad visos mano priemonės donkichotiškos.
- Kaip manote, gal mokykloms vis dėlto reikalingi rūkomieji?
- Iš juridinės šio klausimo pusės tai neįmanoma, nes įstatyme aiškiai užfiksuota, kad švietimo įstaigose nerūkoma. Bet jeigu samprotautume teoriškai, aš pritarčiau ir leisčiau rūkyti gimnazijos trečiokiams ir ketvirtokams tokiame rūkomajame, kuriame būtų ideali vėdinimo sistema. Ir tik tuo atveju, jei tų mokinių tėvai man raštiškai pasirašytų žinantys apie atžalų įpročius ir leidžiantys tai daryti, susitaikę su ta mintimi ir nebandantys net donkichotiškai kovoti. Niekas nenori pripažinti, kad praktiškai šita kova su rūkymu yra pralaimima, o leisti įsteigti rūkomuosius, vadinasi, pripažinti faktą, kurį ir taip visi žino. Netikiu aš jokių prevencinių paskaitų ar pamokų nauda. Prisimenu Šv. Benedikto gimnazijos pavaduotojo ūkiui Vytauto Mockevičiaus, anksčiau direktoriavusio 7-ajai, vėliau Šaltinių vidurinei mokyklai, pasakojimą, kai kadaise tuometiniuose kultūros namuose (dabar Šaulių namai) jis pamatė, kaip atrodo rūkalio plaučiai. Vytautas man kartą minėjo, kad jį, kaip paauglį, tai labai paveikė. Manau, tuo metu, kai nebuvo nei televizijos, nei interneto, ta vaizdinė priemonė ir galėjo padaryti įtaką, atgrasyti rūkyti visiems laikams. Bet dabar net neįsivaizduoju, kokio oratoriaus ar vaizdinio efekto reikėtų, kuris sukrėstų mokinius ir jie nebenorėtų rūkyti. Gal nebent nuvesti į lavoninę ir parodyti, kaip atrodo ne piešinėlyje, o jau mirusio žmogaus plaučiai - nerūkiusio ir rūkiusio. Tačiau ir tada gali atsirasti tokių, kurie tik sukikentų į saują ir nesuprastų, kad kalbama apie rimtą dalyką - sveikatą.
- Ar pastebite tendenciją, kas dažniau rūko: mergaitės, berniukai, jaunesni, vyresni?
- Savos statistikos pateikti negaliu, bet, man atrodo, daugiau yra rūkančių mergaičių negu berniukų. Manau, kovoje su rūkymu labai daug galėtų padaryti garsūs Lietuvos žmonės, kurie yra didelis autoritetas paaugliams. Kažkada skaičiau, kad Arnoldas Schwarzeneggeris viešai pasisakė prieš rūkymą. Daug kam tai padarė įspūdį. Manau, ir Lietuvoje tai turėtų šiokios tokios įtakos. Mat kai kalba direktorius, kuris jau tiek nusibodęs su savo moralais, tai tik iš mandagumo pakenčia ir paklauso: „Kalbi - kalbėk, o aš nuėjęs padarysiu savo.“ O kai pasako bendraamžis arba garsus, pagarbą turintis žmogus, tai tikrai daro įspūdį. Puikiai žinome tokių „žvaigždūnų“, kurie puikuojasi šėliojimu, gėrimu, ne tik cigarečių rūkymu. Žiniasklaida tai paviešina ir susidaro įspūdis, kad taip elgdamasis gali pelnyti dėmesį.
- Kaip patartumėte elgtis žmonėms, į kurių namų laiptines jaunimas eina patraukti dūmo?
- Kiekvienoje laiptinėje visada atsiranda bent vienas rūkantis. O mokiniai eina kur arčiausiai, kur gali pasislėpti ar apsisaugoti nuo lietaus arba šalčio. O būna juk visko: ir narkomanas, ir girtuoklis, ir benamis užklysta. Aš siūlau daryti taip, kaip visas svietas daro: reikia atitinkamas duris su kodu įmontuoti ir jo nesakyti kam nereikia. Butas yra mūsų tvirtovė. Jį ypač saugome, būna, kiti net po kelias spynas įsitaiso. Laiptinė taip pat yra dalis tos tvirtovės. Ir jeigu ta prieiga neapsaugota, nepatikima, kenčia patys gyventojai. Be to, policija taip pat daro reidus. Mes visada prisidedame. Bet, pripažinkime, kasdien vaikščiodamas ir tikrindamas, kas, kur, prie kokio namo rūko, atrodyčiau ne kaip baubas, o kaip kvailelis - eisiu, vaikai pamatys, pabėgs, o aš gaudysiu vėją laukuose...
- Papasakokite, kur rūkydavo Jūsų mokyklos laikais.
- Dažnai žmonės sako neteisybę, kad mūsų laikais nerūkydavo. Rūkydavo, bet ne tokiais kiekiais ir ne tokiu mastu. Pavyzdžiui, tuometinėje 1-ojoje vidurinėje mano klasėje nuolat rūkė tik vienas vaikinas. Kiti parūkydavo tik vakarėliuose vieną du kartus per metus. Apie paneles apskritai nebuvo nė kalbos. Savo akimis nesu matęs rūkančios nė vienos savo klasės draugės. Tas vienintelis klasės rūkalius cigaretę traukdavo tualete. Paprastai mokytojai niekada neužeidavo į tualetus tikrinti - koks ten malonumas eiti smarvės uostyti? Tačiau buvo vienas, kuris niekada nepatingėdavo, užsukdavo. Beje, tas klasės rūkalius mokėjo vieną triuką. Kai tik išgirsdavo, kad kas užeina, jis tą cigaretę prasižiojęs kažkaip apversdavo, galas prilipdavo prie lūpų, o pati cigaretė atsirasdavo burnoje. Kai užsičiaupęs, jos nė nematyti. Toks beveik cirko triukas. Vėliau, žinoma, mokytojas jį perprato, kai pradėjo klausinėti, o jis tik mykė.
Visais laikais draudžiami dalykai traukdavo. Prisiminęs Tomo Sojerio nuotykius, manau, pravartu dar neįpratusiam rūkaliui užtraukt kokio stipraus prasto tabako, kad tam kartui apsinuodytų. Garantuoju, tada tikrai praeitų noras užsiiminėti tokiais dalykais. Bet čia prastas liaudiškas receptas. Tik aš iki šiol dar nesupratau rūkymo malonumo paslapties... Patinka savoje kompanijoje pasimėgaujant išgerti taurę raudonojo vyno, o čia primityvus ir seniai žinomas dalykas - nerūkantis net pabučiuot rūkančios negali. Juk smirda.
Agnė Mankevičiūtė
