Seimo narys, Darbo partijos frakcijos narys Valdas Skarbalius
Nedidukėje patalpoje – žmonių minia ir joje dūstantis senukas, kurį artimieji čia atbogino kone ant rankų. Ne, čia ne siaubo filmas, o lietuviška praėjusios vasaros realybė. Mat pernai galiojimo terminas baigėsi virš 761 349 pasų ir asmens tapatybės kortelių. Todėl, norint gauti naujus asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, ne vienam senjorui reikėjo kantriai atstovėti milžiniškose eilėse. Išties, senyvo amžiaus piliečiams tai tapo dideliu išbandymu, pareikalavusiu daug sveikatos ir sukėlusiu nemažai streso, juolab, kad didžiausias sąmyšis vyko karštu vasaros metu.
Paklausite, ar nebuvo kitos išeities. Tiesą pasakius, buvo. Tereikėjo išsikviesti migracijos darbuotojus su mobilia biometrinių duomenų registravimo įranga į namus. Teoriškai paprasta, o praktiškai? O praktiškai kai kuriose apskrityse praėjusią vasarą užsakius šią paslaugą, jos būtų tekę palaukti ir pusę metų. Taigi, patogu tik tuo atveju, jei gauti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą buvo neskubu.
Kas grįsta gerais norais?
Jau tada, matydamas šią situaciją ir norėdamas pagelbėti labiausiai pažeidžiamai visuomenės daliai, parengiau Asmens tapatybės kortelės ir Paso įstatymo pakeitimo projektus. Jai ketinau siekti įtvirtinti nuostatą, kad pensinio amžiaus sulaukusiems piliečiams asmens tapatybės dokumentai būtų išduodami neterminuotai, t. y. nereikėtų jų keisti kas dešimt metų.
Beje, šią problemą, pastebėjau ne tik aš. Panašus projektas pora dienų anksčiau jau buvo užregistruotas ir koalicijos partnerių, tik jame buvo siūloma, kad piliečiams asmens tapatybės dokumentai būtų išduodami neterminuotai nuo 75 metų amžiaus. Savo ruožtu aš pateikiau pasiūlymą prie minėtojo kolegų projekto, kad būtent nuo pensinio amžiaus dokumentai būtų išduodami neterminuotai. Mano argumentas – jog pensinis amžius vis tolinamas, tad ir iki tų 75-erių lieka ne kažin kiek.
Juolab, kad tokia praktika – ne iš piršto laužta. Aštuoniose Europos Sąjungos valstybėse asmenims, sulaukusiems tam tikro amžiaus, išduodamos asmens tapatybės kortelės, kurios galioja neterminuotai: Bulgarijoje (nuo 58 m.), Ispanijoje (nuo 70 m.), Kroatijoje (nuo 65 m.), Lenkijoje (nuo 65 m.), Rumunijoje (nuo 55 m.), Slovakijoje (nuo 60 m.), Slovėnijoje (nuo 70 m.) ir Vengrijoje (nuo 65 m.).
Tad, rodos, teliko paploti rankomis, kaip darniai galime dirbti su kolegomis. Koks skirtumas, kas teikia įstatymo projektą, svarbiausia – kad tokia įstatymo pataisa, galinti atnešti nemažą palengvinimą senyvo amžiaus žmonėms, būtų įgyvendinta.
Tačiau, pasibaigus rudens sesijai paaiškėjo, kad šis projektas taip ir liko gulėti kažkieno stalčiuje. Jis net nebuvo pateiktas Seimui svarstyti, nekalbant jau apie jo įgyvendinimą. Taip koalicijos partnerių iniciatyva tik ir liko gerais norais. O tais gerais norais mes jau žinome, kur grįsta. Bent jau mūsų herojus – tai tikrai, prie migracijos skyriaus išgyvenęs tikrą pragarą – nuo tvankumos, žmonių šaršalo ir nesveikatos.
Laikas vėlei perimti iniciatyvą į savo rankas
Rengdamas minėtąjį projektą daug bendravau su žmonėmis, kurie susidūrė su šia problema. Tad natūralu, jog projektui sustojus, savo adresu taip pat sulaukiau priekaištų, kad kalbos taip ir liko kalbomis.
Atsakingai noriu pareikšti, kad man asmens tapatybės dokumentų klausimas liko labai svarbus. Tad šio reikalo neketinu palikti. Pirmiausia, pasidomėjau, kokia dabartinė situacija migracijos tarnybose. Po 2013-ųjų asmens tapatybės dokumentų keitimo bumo, eilės palengva išnyko. Tačiau problema niekur nedingo, nesprendžiama ji anksčiau ar vėliau vėlei pasikartos. Senyvo amžiaus asmenys jau dabar su nerimu mąsto, kaip po dešimties metų vėl teks patirti stresą, vargti eilėse, o juk su kiekvienais metais sveikatos neprisideda...
Taip pat – daugiau mažiau gera žinia senyvo amžiaus piliečiams, kuriems dėl ilgalaikių sveikatos pokyčių ar jų pasekmių nustatyti specialūs poreikiai, kurie sunkiai ar išvis nevaikšto. Iš anksto užsirašius, migracijos darbuotojų su mobilia įranga reikia laukti teks jau nebe pusę metų, o tik apie du mėnesius, priklausomai nuo gyvenamosios vietos, plius dar vienas mėnuo dokumentui pagaminti. Aišku, ir per tuos tris mėnesius, gyvenant be asmens tapatybės dokumento, susiduriama su daugybe kasdienių problemų. Dėl to į mane, kaip minėjau, kreipiasi ne vienas pagyvenęs pilietis.
Tad laikas iniciatyvą vėlei perimti į savo rankas.
Kaip nuimti pensininkų galvos skausmą
Projektas dėl neterminuoto asmens tapatybės dokumentų išdavimo pensinio amžiaus asmenims daug ką išspręstų, neleistų jiems tapti asmens tapatybės dokumentų įkaitais. Esu įsitikinęs, kad pensinio amžiaus sulaukusiam asmeniui nebūtina kas dešimt metų keisti asmens tapatybės dokumentus. Juk dabar neretai versdami silpnus, ligotus ir kartais sunkiai situacijose susigaudančius senukus „pasižmonėti“, kaip kad mūsų straipsnio įvado herojų, kažin ar mes išties pasiekiame tvarkos ir aiškumo, ar pensinio amžiaus asmenų dokumentų keitimas turi prasmę ir teikia konkrečią naudą jiems, pagaliau – valstybei. Abejoju. Veikiau tai – didesnis galvos skausmas senjorams, jų artimiesiems ir papildomas darbas dokumentus išduodančioms institucijoms. Todėl stengsiuosi, kad senjorams palankus procesas pajudėtų artimiausiu laiku – sieksime, kad projektas iš to rankinuko būtų ištrauktas jau pavasario sesijos metu.
Taip pat nuoširdžiai tikiuosi, kad koalicijos partneriai nestabdys žmonėms šio ir kitų reikalingų projektų, kuriuos patys registruoja. Ypač tai svarbu, kalbant apie socialiai jautrius visuomenės narius, kaip šiuo konkrečiu atveju – pensininkai. Pastariesiems reikia, kad mūsų sprendimai ir darbai būtų paremti elementaria pagarba, dėmesiu ir supratingumu, kas leistų jiems jaustis oriai.
