Alytus atsisveikino su miesto atributu – nelaimėliu Kolia

Daugeliui – miesto keistuolis, nelai­mėlis, Alytaus simbolis, bet visiems jis buvo Kolia. Tik vienas kitas žinojo jo tikrąjį vardą – Nikolajus Zelenka. Oficialiuose dokumen­tuose rašoma, kad jis gimė 1965 metais, bet jo šeimą pažinoję garbaus amžiaus miestiečiai tikina, kad Kolia buvo keleriais metais jaunesnis.

Liepos 10-ąją kukli alytiškių procesija N.Zelenką palydėjo į amžinojo poilsio vietą – šeimos kapavietę Daugų gatvės kapi­nėse. Vakar Šventų Angelų Sargų bažny­čios klebonas Arūnas Užupis aukojo šventas ketvirtines mišias už išėjusįjį.

Kokį velionį prisimena mūsų miesto gyventojai, įstaigų, kuriose jis lankėsi, žmonės, juo besirūpinusi draugė Renata?

Aš pri­žiū­rė­siu Ko­lios ka­pą ir at­ei­ty­je

Sun­kiu man me­tu li­ki­mas at­siun­tė idė­ją, tiks­liau iš­si­gel­bė­ji­mą, su­pra­ti­mą, kad tu­riu kaž­kam pa­da­ry­ti ge­ro. Akys pa­ma­tė Ko­lią – taip pat ne­lai­min­gą, su ge­du­lo juos­te­le, au­kų pra­šan­čia len­te­le ran­ko­se. Nu­ė­jo­me į jo na­mus Ne­mu­no gat­vė­je. Pa­si­ti­ko gal še­šios ka­tės, pik­tas prieš me­tus mi­ru­sios mo­ti­nos su­gy­ven­ti­nis ir ne­nu­sa­ko­mas tvai­kas. Pir­miau­sia iš vi­sų pa­ta­ly­nių, sku­du­rų bei kam­pų iš­kra­čiau utė­les, iš­plo­viau, iš­švei­čiau, ką bu­vo ga­li­ma iš­šveis­ti, pa­lei­dau ka­tes, iš­gy­ven­di­nau pa­tė­vį, pra­porš­či­ką, ku­ris su mo­ti­na at­im­da­vo ir pra­ger­da­vo Ko­lios iš­mo­kas, su­si­rink­tas au­kas. Tą pa­tė­vis tę­sė ir jai mi­rus.

Na­mas Ne­mu­no gat­vė­je, ku­ria­me gy­ve­no Ko­lia, bu­vo ava­ri­nis, mes krei­pė­mės į sa­vi­val­dy­bę, kad esant ga­li­my­bei skir­tų ge­res­nį būs­tą. Bu­vo pa­siū­ly­tas kam­ba­rė­lis va­di­na­mo­jo­je bra­zil­ko­je. At­ėjo­me ap­žiū­rė­ti, sie­nos iš­da­vė, kad gy­ven­ta la­bai ne­tvar­kin­go žmo­gaus. Bet Ko­lia apa­ko pa­ma­tęs vi­du­je tu­a­le­tą ir vo­nią. „Ar tai man vis­kas?" – vis klau­si­nė­jo kaip vai­kas. Jis ne­bu­vo egois­tas, kaip tau bus ge­rai, ne­rei­kės van­dens iš šu­li­nio ne­šio­ti, kal­bė­da­vo. Ir ap­skri­tai jis man be ga­lo daug pa­dė­jo.

Aš pyk­da­vau ant jo, kad mė­go alų ir daž­nai jį gurkš­no­da­vo. Gąs­di­nau, kad ims ir nu­mirs nuo jo. Tuo­met ati­tar­da­vo, kad jo­kiu bū­du jo ne­lai­do­čiau ma­mos pu­sė­je, o tik tė­čio.

„Ma­ma ma­ne ma­žą vy­nu gir­dė, kad ne­verk­čiau ir mie­go­čiau, už­tat aš ir ki­toks", – sa­ky­da­vo. Tė­čio at­mi­ni­mą jis ger­bė. Aš ne­ži­nau, kas jis bu­vo, Ko­lia man taip ir ne­sa­kė. Ži­nau tik tiek, kad ma­ma su drau­ge iš­va­žia­vo už­si­dirb­ti į Mol­do­vos Res­pub­li­ką. Ten gi­mė ir Ko­lia, o kai jam su­ka­ko tre­ji me­tu­kai, šei­ma su­grį­žo į Aly­tų. Tė­ve­lio pu­sė­je jį ir pa­lai­do­jau.

Klau­sia­te, ar Ni­ko­la­jus Ze­len­ka tu­rė­jo gi­mi­nių. Bu­vo jų ir Aly­tu­je, bet ne­si­gi­mi­nia­vo. Yra sa­kęs, kad dar gy­va tik­ra te­ta, ma­mos se­suo, bet aš jos ne­su ma­čiu­si, kaip ir pus­bro­lių.

Iš Aly­taus prieš ke­le­tą me­tų iš­va­žia­vau, nes nu­si­bo­do bū­ti in­va­li­de, be to, ga­vau dar­bo pa­siū­ly­mą. Kiek­vie­ną mė­ne­sį at­va­žiuo­da­vau, pa­dė­da­vau jam su­tvar­ky­ti rei­ka­lus, ap­skalb­da­vau, ska­niau pa­mai­tin­da­vau. Dar taip ne­se­niai gy­dy­to­jas trau­ma­to­lo­gas Val­das Dum­bliaus­kas pa­kei­tė jam klu­bo są­na­rį, odon­to­lo­gai su­dė­jo dan­tis. Bet Ko­liu­kas ne­spė­jo tuo pa­si­džiaug­ti, li­ki­mas pa­gai­lė­jo jam ge­res­nio gy­ve­ni­mo.

Šian­dien pa­si­džiau­giu nors tuo, ką jam su­tei­kiau. Jis ne­bu­vo va­žia­vęs trau­ki­niu. Su­ren­giau ke­lio­nę, džiau­gė­si kaip ma­žas vai­kas – nuo­šir­džiai, žais­min­gai ir tik­ru džiaugs­mu. Įsu­kus į tu­ne­lį, iš­si­gan­do, su­tri­ko, aš bi­jau, sa­ko. Man kar­tais net aša­ra iš­rie­dė­da­vo, kiek jo lai­mei ne­daug rei­kė­da­vo. Nu­pir­kau mo­bi­lų­jį te­le­fo­ną, kad pri­rei­kus su juo tu­rė­čiau ry­šį. Kaž­kam jo la­bai pri­rei­kė, su­mu­šė ir at­ėmė.

Jis gy­ve­no sa­vo sti­chi­jo­je ir jo­je jau­tė­si ge­rai. Len­te­lę ant kak­lo ka­bi­no ne dėl pi­ni­gų sty­giaus, o dėl ben­dra­vi­mo. Vie­nas, ki­tas už­kal­bi­na, kad ir pa­šie­pia, bet jis jaus­da­vo­si pa­ste­bė­tas. Tą len­te­lę, kol bu­vau Aly­tu­je, iš­gy­ven­di­nau. Vos iš­vy­ku­si į Kai­šia­do­ris, iš­gir­dau: „Aš jau ren­giuo­si į dar­bą. Aš – tur­gaus di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas." Nu­jau­čiau, kad len­te­lė vėl ant kak­lo.

Kol bu­vau ša­lia, jis ma­ne žmo­na, su­gy­ven­ti­ne pa­va­din­da­vo, o kai iš­va­žia­vau, ta­pau jam ma­ma. Jis mė­go trum­pi­nį – mam. Už­ėjus liūd­nu­mui, skam­bin­da­vo ir pra­šy­da­vo: „Mam, pa­si­imk ma­ne pas sa­ve."

Abi ma­no su­au­gu­sios duk­ros liep­da­vo ne­pa­lik­ti šio rū­pes­tė­lio. Jos ma­ne stip­riai pa­lai­kė, sa­kė: „Jis gi yra ne­įga­lus, to­kio li­ki­mo va­liai pa­lik­ti ne­ga­li­ma."

Pla­na­vo­me per po­il­sio die­nas nu­vyk­ti į pa­jū­rį, ne bet kaip, o lėk­tu­vu, ir grįž­ti į Kai­šia­do­ris il­ges­niam lai­kui. De­ja... Li­ko ne­įgy­ven­din­tas ir ma­no pla­nas pa­ro­dy­ti jam Ge­di­mi­no pi­lį.

Aš jį lai­do­jau kaip sa­vo vai­ką, juk 16 me­tų Ko­lią pa­ži­no­jau. Kai man bu­vo blo­gai, jis kaip ma­ma rū­pi­no­si. Juk žmo­gui žmo­gaus vi­sa­da rei­kia. Man ne vie­nas siū­lė: „Kam tau tas kla­pa­tas. Pa­si­imk ir lai­dok iš kar­to.„ Bet jis už­si­tar­na­vo gra­žaus pa­lai­do­ji­mo su ge­du­lin­ga mu­zi­kė­le. Ma­ne už­gau­da­vo kal­bos: „Ji at­va­žiuo­ja ir ap­šva­ri­na Ko­lią.“ Ta­čiau ne­ma­to, kad vi­sos jo są­skai­tos lai­ku už­mo­kė­tos, jis – šva­rus ir tvar­kin­gas, šal­dy­tu­vas bu­vo pil­nas mais­to pro­duk­tų. Prieš ope­ra­ci­ją kaip po­ną ap­žiū­rė­jo pro­fe­so­riai, o kon­sul­ta­ci­jos – mo­ka­mos. Vi­sos jo iš­mo­kos bu­vo apie tūks­tan­tį li­tų. Mais­tui iš­ran­kus ne­bu­vo, bet ape­ti­tą slo­pi­no alus. Kai at­vyk­da­vau ar­ba par­si­vež­da­vau į Kai­šia­do­ris, vi­sa­da pra­šy­da­vo žu­vie­nės, vai­sių sriu­bos. Pa­le­pin­da­vau aš jį, pas ma­ne bū­da­mas at­si­gau­da­vo.

Li­ki­mas ma­ne į Aly­tų at­ve­dė ir tą­kart. Anks­čiau at­vy­ku­si ra­dau Ko­liu­ką sė­din­tį su ža­din­tu­vu ant suo­liu­ko prie laip­ti­nės. Kaip ma­žas vai­kas su­šu­ko: „Ma­ma jau at­va­žia­vo." Mau­dau, o jis ly­gi­na ma­ne su sa­vo ma­ma. Ap­vil­kau sa­va pi­ža­ma, nes jo vi­sus dra­bu­žius už­mer­kiau skalb­ti. Juk ren­gė­mės iš­vyk­ti po­il­siau­ti. An­trą va­lan­dą nak­ties jis pra­dė­jo dus­ti, gau­siai pra­kai­tuo­ti. Ne­si­skun­dė skaus­mu, nes sa­vo gy­ve­ni­me jo daug pa­ty­rė, ne vie­no bu­vo pa­stum­tas, su­muš­tas, įspir­tas. Ran­ka bu­vo gip­suo­ta, me­di­kai kon­sta­ta­vo net tris jos lū­žius. Li­go­ni­nė­je pa­li­kau są­mo­nin­gą, o po ke­lių va­lan­dų at­skrie­jo ži­nia – Ko­liu­kas mi­rė.

Ti­kiu, po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai ir me­di­kai nu­sta­tys tik­rą­ją jo mir­ties prie­žas­tį. Gal N.Ze­len­ka bu­vo ir ki­toks, bet tai ne­at­lei­džia nė vie­no pa­rei­gū­no ar spe­cia­lis­to nuo pa­rei­gos sa­vo dar­bą at­lik­ti at­sa­kin­gai.

Prieš ket­vir­ti­nes mi­šias at­vy­kau ap­tvar­ky­ti Ko­liu­ko ka­po. Iš po gė­lių iš­lin­do ru­pū­žiu­kas: žiū­ri į ma­ne ir kur­kia, nu­vi­jau jį ša­lin nuo ka­po, bet kol grį­žau nu­ne­šu­si šiukš­les, vėl jį ra­dau ant kau­bu­rė­lio. Tars­te­lė­ju­si, kad jums dvie­se gal bus ge­riau, pa­li­kau var­liu­ką, kur ra­du­si.

Aš pri­žiū­rė­siu šio aly­tiš­kio ka­pą ir at­ei­ty­je.

Re­na­ta Ju­rie­nė

Pri­sis­ta­ty­da­vo ku­ni­gu, vir­ši­nin­ku

Mes jį pri­si­me­na­me kaip ra­mų žmo­gų, vi­suo­met lai­ku mo­kan­tį mo­kes­čius. Sko­lų jis ne­pa­li­ko, ap­mo­kė­jo iki cen­to, iki sa­vo mir­ties. At­ei­da­vo vos ga­vęs pen­si­ją. Daž­nai jį pa­ly­dė­da­vo drau­gė Re­na­ta, tuo­met bū­da­vo iš­di­dus ir ra­mus. Kai pa­si­bels­da­vo vie­nas, pri­sis­ta­ty­da­vo ku­ni­gu, vir­ši­nin­ku, pri­klau­so­mai nuo vie­tos, ku­rio­je pas­ta­ruo­ju me­tu el­ge­ta­vo.

Aly­taus bu­tų ūkio dar­buo­to­jai

Ko­lia bu­vo Ko­lia

Ko­lia nau­do­jo­si mū­sų pa­slau­go­mis, at­ei­da­vo dra­bu­žių, o kai mai­tin­da­vo­me – ir pa­val­gy­ti. Kar­tais jis la­bai gir­da­vo mū­sų mais­tą, kad ska­nus, so­tus, bet bū­da­vo, jog ir keik­ti pra­dė­da­vo. Ne­pik­ty­biš­kai, tie­siog no­rė­da­mas su­lauk­ti dė­me­sio, pra­šy­da­vo ski­lan­džio, avie­čių uo­gie­nės. Mo­te­rys jį už­jaus­da­vo, pa­val­gy­din­da­vo ir na­mo par­si­neš­ti, ko tu­rė­da­vo, įdė­da­vo. Bu­vo sa­vas ir ne­pik­ty­bi­nis.

Kar­tais at­ei­da­vo nuo­tai­kin­gai nu­si­tei­kęs ir pa­pra­šy­da­vo su­ras­ti jam tin­ka­mą kos­tiu­mą, mat su­si­gun­dė tuok­tis, iš­si­rin­ko nuo­sta­bią žmo­ną. Bū­da­vo im­da­vo gir­tis, kad įsi­gi­jo krau­tu­vę, ne­ma­žą, še­šias par­da­vė­jas sam­do ir vi­sos tu­ri dar­bo. Kvies­da­vo ir mus už­suk­ti, sa­ky­da­vo, kad duos įsa­ky­mą ap­tar­nau­ti be ei­lės.

Ko­lia bu­vo Ko­lia.

Al­do­na Va­si­liaus­kie­nė

Šven­tų An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čios „Ca­ri­to" va­do­vė

Keis­ti žmo­nės

Iš­trau­ka iš ant­ros kar­tos aly­tiš­kės Onu­tės Jan­kaus­kie­nės ra­šo­mų pri­si­mi­ni­mų apie mies­te­lė­nus

Kiek­vie­na­me Lie­tu­vos kam­pe­ly­je, ra­jo­ne, mies­te, kai­me ra­si­me keis­tuo­lių. Ma­tyt, jų rei­kia. Be jų ne­bū­tų įdo­mus gy­ve­ni­mas. Aly­tus – ne iš­im­tis. Vie­ną pir­ma­die­nio ry­tą su­tik­ta aly­tiš­kė pa­klau­sė: ,,Ar gir­dė­jai, mi­rė žy­miau­sias Aly­taus žmo­gus?“

Min­ty­se pir­miau­sia per­me­čiau mies­to val­di­nin­kus ir nė vie­nas ne­už­kliu­vo, kad bū­tų žy­miau­sias aly­tiš­kis. Pa­ga­liau pa­šne­ko­vė in­for­ma­vo, kad mi­rė Ko­lia. Pri­ta­riau, kad tik­rai žy­mus as­muo. Kas gi jo ne­ži­no­jo. Be to, daž­nai jį bu­vo ga­li­ma su­tik­ti prie jo gy­ve­na­mo­sios vie­tos, aly­tiš­kių se­niai pra­min­tos bra­zil­kos, tai prie par­duo­tu­vių ,,Iki“, ,,Nor­fa“ bei baž­ny­čios.

Šis žy­miau­sias žmo­gus Aly­tu­je pa­si­ro­dė prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių. Su mo­ti­na bu­vo ap­gy­ven­din­tas Ne­mu­no gat­vės ava­ri­nia­me de­vy­nio­lik­ta­me na­me (bu­vu­sio Vals­čiaus pa­sta­te). Ne­di­de­lio ūgio, iš­skir­ti­nių vei­do bruo­žų ir la­bai žvit­rių akių vai­ki­nas bu­vo ne­įga­lus, ta­čiau pra­gy­ve­ni­mui lė­šų su­si­ras­da­vo pats. Kur tik di­des­nė žmo­nių trau­ka, ten, žiū­rėk, ir Ko­lia pra­šo iš­mal­dos. Die­ve gink, ne­pik­ty­biš­kai, ge­ra­no­riš­kai pa­žiū­ri į akis lyg spė­lio­da­mas, kiek tas ar ki­tas po­nas ar po­nia jį su­šelps. Mo­kė­jo pa­dė­ko­ti ir po­te­rius su­kal­bė­ti. Šel­pė­jus, ku­rie pa­duo­da­vo po­pie­ri­nį pi­ni­gė­lį, pa­ži­no­jo ir pa­ma­tęs pats pri­sis­ta­ty­da­vo, dar­gi pa­klaus­da­mas apie svei­ka­tą, gy­ve­ni­mą. Tie­sa, kad mies­tas ne­te­ko žy­miau­sio gy­ven­to­jo. Apie jo iš­ėji­mą ana­pi­lin ra­šė res­pub­li­ki­nė bei vie­ti­nė spau­da, mies­te­lė­nai vie­nas ki­tą su­ti­kę ap­gai­les­tau­da­mi da­li­jo­si Ko­lios ne­tek­ti­mi.

Ne vien Ko­lia įžy­mus, vy­res­nie­ji aly­tiš­kiai me­na bu­vus Koš­ki­ną, gy­ve­nu­sį Pir­ma­ja­me Aly­tu­je ir vi­sa­da su gi­ta­ra ran­ko­se gro­jan­tį ir dai­nuo­jan­tį.

Ane­liu­kę, pa­gim­džiu­sią duk­ry­tę ir nie­kaip ne­no­rė­ju­sią ati­duo­ti jos į vai­kų na­mus. Ko­mi­si­ja nu­spren­dė su mi­li­ci­jos pa­gal­ba mer­gy­tę pa­im­ti prie­var­ta. Ane­liu­kė su ma­žą­ja puo­lė bėg­ti į baž­ny­čią, ti­kė­da­ma­si taip ap­si­sau­go­ti. Ta­čiau bu­vo su­lai­ky­ta ka­pi­nių te­ri­to­ri­jo­je. Iš jos ran­kų jė­ga bu­vo iš­plėš­tas kū­di­kis. Ji ne­pri­si­mi­nė, kiek lai­ko gu­lė­jo ka­pi­nė­se, kie­no ka­pą bu­vo ap­si­ka­bi­nu­si. Ne­ver­kė, bet bal­su rau­do­jo. Šau­kė­si Die­vo, Baž­ny­čios pa­gal­bos, ta­čiau nie­kas jai ne­pa­dė­jo. Jos ai­ma­ną kar­to­jo tik ai­das, at­si­muš­da­mas į me­džių ka­mie­nus, ir ne­šė vis to­lyn pro mi­ru­sie­siems pa­sta­ty­tus pa­min­klus.

Te­ofi­lis, aly­tiš­kių va­di­na­mas tie­siog Ta­fi­lium. Gra­žiai nu­au­gęs, ka­re su­žeis­tas. To­dėl daž­niau­siai ir ap­si­ren­gęs bū­da­vo ka­riš­kai. Ant krū­ti­nės su­si­ka­bi­nęs ka­ro ko­vų me­da­lius. Jis mies­te ėmė­si da­ry­ti tvar­ką. Jo kal­bo­je kiek­vie­ną sa­ki­nį ly­dė­jo žo­de­liai ,,vot, vot“. Po­ka­rio me­tais par­duo­tu­vės, nuo­lat pre­kiau­jan­čios duo­na, ne­bu­vo, nes jos trū­ko. Pul­ko gat­vė­je, prie­šais pa­štą, bu­vo įsi­kū­ru­si ma­ža duo­nos par­duo­tu­vė. Kas­dien ry­tą ir po pie­tų iš ke­pyk­los at­rie­dė­da­vo deng­ta bū­de­le ve­ži­mas, at­vež­da­mas ,,for­mi­nės“ duo­nos nor­mą. Žmo­nės gy­vą­ją ei­lę su­da­ry­da­vo iš va­ka­ro, ne­si­trauk­da­vo, nak­tį pra­leis­da­vo čia pat, prie par­duo­tu­vės. Kar­tais šei­mos na­riai vie­nas ki­tą keis­da­vo. Ir tik dėl to, kad gau­tų nu­si­pirk­ti ke­pa­liu­ką duo­nos. Ry­tą, at­ve­žus duo­ną, ne­žiū­rint ei­lės, į par­duo­tu­vę sten­gė­si pa­tek­ti stip­res­nie­ji. Ta­fi­lius ėmė­si da­ry­ti tvar­ką. Prieš at­ve­žant duo­ną už­im­da­vo sa­vo po­zi­ci­ją prie du­rų. At­si­sto­jęs tarp­du­ry su­ko­man­duos: ,,Vot, vot, po vie­ną ei­sit pa­gal ei­lę, ir vis­kas.“

Tai tik ke­li epi­zo­dai iš čia pa­mi­nė­tų žmo­nių gy­ve­ni­mo. Dar daug bū­tų ga­li­ma pa­sa­ko­ti ir apie Ane­liu­kę, Ta­fi­lių, Po­li­ną (Pol­cę), Dur­na­ma­rę ir ki­tus. Jie gy­ve­no tarp mū­sų. At­ei­ty jų vie­to­je at­si­ras ki­ti, tu­rin­tys keis­tų po­el­gių, ki­to­kių min­čių.

Parengė

A. Kudzienė