Bedarbiai išvažiuoja ištisais kaimais, moksleiviai – klasėmis. Gyventi čia bloga, nesaugu ir nemalonu. Lietuvos jau nebėra. Šiuos žodžius iš žmonių, žurnalistų, politikų girdžiu daugiau nei dešimt metų. Antai tūlas profesorius ir garbus ekonomistas prieš 12 metų man pasakė, kad iš Lietuvos emigravo apie pusę milijono žmonių. Nuo tada maždaug kas dvejus metus kas nors pabaugina, kad emigravo dar pusė milijono. Sudėjus išeitų, kad iš Lietuvos per dešimtmetį išdūmė trys milijonai gyventojų. O jei dar imtume į galvą „tiesas“, kurias skleidžia elitas, nusigąstume – Lietuvoje liko minus penki milijonai lietuvių; čia jau senokai įsitvirtinę kinai ir draugai iš musulmoniškų šalių.
O dabar apie emigraciją rimtai. Ko mes siekėme stodami į Europos Sąjungą (ES)? Užsisklęsti ir toliau nematyti margo pasaulio? Ne – svajojome apie laisvą darbo jėgos judėjimą, apie tai, kad mūsų vaikai galėtų studijuoti pasaulio universitetuose, kad mes į užsienį vyktume ne tik kaip turistai, bet ir galėtume ten gyventi, tobulintis, dirbti ir įgyvendinti visus savo, kaip laisvų piliečių, troškimus. Tai ko gi dabar piktinamės? Ko gi niršta mūsų šviesuoliai, kurie seniai nebesiremia nei statistika, nei sveiku protu? Kaip bebūtų gaila, visuomenės nuomonę jie ir formuoja.
Nedarbo problema be jokios abejonės yra, ir ją miestų ir miestelių gyventojai sprendžia išvažiuodami iš šalies. Bet ar tai tragedija? Garantuoju, kad šioje vietoje man kas nors vėl pakiš kokius nors skaičius, taigi tokių noriu paklausti, ar žmogus, gyvenantis tarp Vilniaus ir Londono yra blogis ar gėris? Ar galime tokiam žmogui ant kaktos užrašyti „emigrantas“ ir visiems laikams išbraukti iš Lietuvos gyventojų sąrašo?
Yra ir nusivylimo valstybe. Bet pažiūrėkime, kas tą blogą nuotaiką skleidžia – ta pati dalis elito, profesoriai ir ekonomistai, kurie niekada nestovėjo „Ryanair“ eilėje, jie niekada nematė ištisų kaimų ir klasių pilnais lėktuvais išskrendančių, nematė ir šeimų, kurios sugrįžta tais pačiais pilnais lėktuvais – ir ne tik prieš Kalėdas. Jie kalba klišėmis ir vadovaujasi stereotipais, jie skleidžia neviltį, jie tikina, kad Lietuvoje gyventi yra labai blogai. Visa tai keliskart nuaidi per žiniasklaidą ir štai turime rezultatą. Jeigu kas ir nori „padėti ant Lietuvos“, tai tegu ir deda. Bet tuomet tegu nebamba.
Tegu nebamba tas, kuris gavo geresnį darbą ne Vilniuje ar Kaune, o Paryžiuje arba Varšuvoje, kaip nesiskundžia ir tas, kuris negavęs darbo Šilutėje įsitaisė Vilniuje.
Airių, italų, turkų šimtais tūkstančių rasime kitose Europos šalyje. Juda net britai ir vokiečiai! Pagal pragyvenimo lygį tarp ES šalių esame maždaug per vidurį ir nesvajokime vienu šuoliu pasivyti britus, vokiečius, švedus. 2010 metais Lietuvoje paramą maistu gavo beveik pusė milijono gyventojų, ir mes nepraleidome progos pasipiktinti, kad esame varguolių šalis. Bet gi tokios pat paramos prašė dar 19 Europos valstybių, ir Europos Komisija skurdžiai gyvenantiems europiečiams išdalino maisto produktų už 500 mln. eurų biudžeto lėšų. Ir tai ne gėda, o realybė.
Kai šalis supranta, kad yra vidutiniokė – reikalavimų sumažėja. Kažkam pasiseka renkantis sutuoktinį ir darbą, kažkam sekasi tik darbe, o kažkam likimas sėkmės pagaili visose srityse, todėl kiekvieno teisė rinktis, ieškoti išeičių ir geresnio gyvenimo.
Naujametinėje televizijos laidoje Seimo pirmininkė Irena Degutienė emigracijos problemą įvardijo kaip vieną didžiausių Lietuvos bėdų, kurią pasižadėjo spręsti. Kitoje laidoje buvęs Seimo narys teigė, kad Lietuva išsilakstė būtent dėl prasto konservatorių valdymo. Manau, kad suradus kaltus gyvenimas vis tiek nepagerės. Viltis atsiranda, kai nustoji laukti manos iš dangaus.
P.S. Senovės lietuvių patarlė sako: „Geram žmogui visur gerai“, tad linkiu, kad jums būtų gerai ir namuose, ir svetur. Su Naujais metais!
Algis Čaplikas
