Vienas didžiausių gamtos paradoksų – kad žmogaus sukurti daiktai išlieka ir po jo, o jeigu jis po savęs nepalieka jokios medžiaginės savo dalies, tai jis išnyksta kaip dūmas. Mes turime kalbėti apie tradicijas, nes jeigu mes jomis suabejojame, mes suabejojame viskuo, tada Lietuvą galima vadinti LTSR ar kitaip, tai jau visiškai nesvarbu, kadangi sąmonėje nebeišlieka lietuvybės reliktai, teigia filosofas Arvydas Juozaitis. „Pats žodis “paveldas„ yra kilęs nuo žodžių paveldėti ir išsaugoti. Tai pirmiausia siejasi su testamentu, kuriame žmonės rašydavo “pirmiausia įsakau sugyventi santarvėje...".
Jeigu žmogus miršta, tai daiktas išlieka. Žmogui po savęs nepalikus jokios medžiaginės savo dalies, jis išnyksta kaip dūmas. Todėl paveldo klausimas yra mūsų išlikimo klausimas. Šiandien turime kalbėti apie tradicijas, nes jeigu jomis suabejojame, tai suabejojame viskuo – galima tada Lietuvą vadinti ir LTSR, tada jau visiškai nesvarbu. Nes mūsų palikimas yra lietuvybės paveldas, – trečiadienį naujienų agentūroje ELTA surengtoje diskusijoje “Ar ateities kartos didžiuosis Lietuvos kultūriniu palikimu?" tvirtino A. Juozaitis.
Jo teigimu, šiuo metų arabų pasaulyje įsisiūbavusi revoliucija neapsieis be pasekmių ir Europai, kadangi dar bent po penkerių metų į Senąjį žemyną plūstelės 50 mln. imigrantų banga, o savo naštą dėl šito proceso teks prisiimti ir Lietuvai.
„Tačiau net atėjūnai bus priversti kaktomuša susidurti su Lietuvos paveldu. Jūs prisiminkite, jog įžengus į Florenciją ar Veneciją jus pirmiausia pasitinka architektūra, kuri yra neišvengiamas reiškinys. Ir tie atėjūnai vis vien bus priversti su tuo susitaikyti. Bet tik tuo atveju, jeigu mes jį išsaugosime patys“, – pabrėžė filosofas.
Tuo tarpu diskusijoje dalyvavęs poetas Stasys Stacevičius buvo linkęs atkreipti dėmesį ir į etnografinio paveldo nykimo problematiką, kuri keičiantis kartoms ima ryškėti vis labiau.
„Knygas pas mus kaime skaitydavo seni žmonės. Dabar bibliotekos nebegauna knygų, bet ir skaitančiųjų praktiškai neliko. Jie sakydavo – turim palikti taip, kaip radom. Dabar kaimas tampa visiškai kitoks, išliko tik kraštovaizdžiai, kurie dar primena paslaptį: paslaptį dingusių dainų ir visų prisiminimų. Tačiau kitas klausimas – kam mes paliksime visa tai, ką turime dabar. Kaip vienas iš gamtininkų sakė, kad geologiniu požiūriu nėra skirtumo, ar baltosios meškos išnyks po 1 tūkst. ar po 100 metų. Lygiai taip pat Europos liberalai gali pasakyt ir apie lietuvius“, – priminė S. Stacevičius.
Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkės Gražinos Drėmaitės teigimu, būtent kultūros paveldas yra valstybės saugumo, jos išlikimo garantas, tačiau jam didžiulę grėsmę kelią pernelyg siaurų pažiūrų bei skirtingiems interesams atstovaujantys politikai.
„Pas mus yra pagrindinė problema – valdžia atskirai, visuomenė atskirai, o tie kurie gyvena savo žemėje, su savo šaknimis, yra labai retai girdimi. Gi Sąjūdis gimė gindamas lietuvišką paveldą, lietuvišką pagrindą, ant kurio kilo valstybė. Pastaraisiais metais tos politikos testamentiškumo mes neturime nei kultūroje, nei jos pavelde. Dauguma reikalų priklauso nuo asmenybių, kurios tai tvarko. (...) Nors politikai turėtų būti eruditai, plačių pažiūrų ir nuolat galvojantys apie valstybę, jos išsaugojimą, tačiau dauguma jų yra siauri ir besirūpinantys savo interesais“, – aiškino G. Drėmaitė.
Verslo bei politikų interesų problemą į kultūros paveldo išsaugojimą įžvelgė ir tapytojas Giedrius Kazimierėnas, kuris pažymėjo, jog tarp šalies architektų išplitusi tendencija pasistatyti sau novatoriškus paminklus tose vietose, kurios mena ilgus amžius, griaunant kultūrinį paveldą, išryškina ir problemas, glūdinčias Lietuvos švietimo ir architektų ugdymo sistemoje.
„Verslininkai turi suprasti, kad jeigu nusipirkau kvartalą pačioje miesto širdyje, šiuo atveju Vilniaus senamiestyje, tai jau ir yra aukščiausia klasė, ir nereikia stengtis visus pranokti trimis ar keturiais aukštais, iškilusiais virš kitų pastatų. Mūsų kultūra turi remtis klasikinėmis vertybėmis. Valstybėje negalima tik eksperimentams “sutratinti„ pusę milijardo, mąstant apie tai, kad gal mes kažką sukursime. Ne vien apie pinigus reikia kalbėti, o reikia kalbėti apie protingai išleistus pinigus. Jeigu nėra pinigų, tai čia ir paveldosaugos sistema turi elgtis adekvačiai – neturime pinigų, nelieskime, geriau saugiai užkonservuokime, bet negriaukime“, – sakė G. Kazimierėnas.
Rašytojas Vytautas Martinkus tvirtino, jog svarbiausia suvokti tai, kad mes gyvename būtent dabar, ir per šią mastymo prizmę pažvelgti į šalies kultūros paveldą.
„Mes tebegalvojame, kad yra kažkokia praeitis, yra paveldas ir mes jį turime saugoti, nugriauti, gal restauruoti. Tai šiandien mes turime remtis kitokia nuostata – turime galvoti, kad tas paveldas yra čia, tai ką turime dabar, kur gyvename, jis yra su mumis, ir reikia, kad dar kažką iš tos dabarties susikurti, kad liktų jame testamentinė valia. Paveldas nėra atskiras, jis turi iš mūsų išaugti, jis turi mumyse būti“, – tikino V. Martinkus.
