Jau šį sekmadienį lietuviai spręs, kas artėjančius penkerius metus bus mūsų šalies veidu ir lyderiu. Iki prezidento rinkimų likus vos kelioms dienoms, o savivaldybėse jau nusitiesus išankstinių rinkimų eilėms, iš nemažą patirtį visuomeninėje veikloje turinčių aktyvių jaunų žmonių suburtas ir nuolat viešojoje erdvėje besireiškiantis Visuomeninio jaunimo klubas pristato straipsnį tiems, kurie dar dvejoja kam atiduoti savo balsą.

Prezidento rinkimų debatuose pasigedome aštrių ir konstruktyvių diskusijų apie jaunimo politikos ir švietimo problematiką, todėl gimė idėja sugalvoti penkis aktualius klausimus ir juos išsiųsti kiekvienam iš kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidentus. Šiuo savo eksperimentu siekėme išsiaiškinti ne tik kandidatų poziciją įvairiais klausimais, bet ir sužinoti, ar jiems apskritai pasirodys svarbu atsakyti į jaunimo pateiktus klausimus.

Ieškodami kandidatų kontaktinių duomenų, turėjome puikią progą panagrinėti jų apie save teikiamos informacijos sklaidą internete. Dalios Grybauskaitės (grybauskaite2009.lt), Kazimieros Prunskienės (prunskiene.lt), Loretos Graužinienės (loretagrauziniene.lt) ir Valentino Mazuronio (mazuronis.lt) internetinius portalus radome be didesnio vargo, o štai ieškant Algirdo Butkevičiaus, Valdemaro Tomaševskio ir Česlovo Jezersko kontaktų teko labiau pavargti. A. Butkevičiaus ir V. Tomaševskio duomenis radome Seimo internetiniame puslapyje, o atsargos generolas Česlovas Jezerskas pasirodė itin „užsislaptinęs“. Galiausiai pavyko rasti jo internetinę svetainę (uzjezerska.lt), tačiau jokių kontaktinių kandidato duomenų joje aptikti nepavyko.

REKLAMA

Klausimai visiems kandidatams buvo išsiųsti vienu metu. Pirmasis į klausimus atsakė Algirdas Butkevičius – jo atsakymus rinkimų štabas atsiuntė jau kitą dieną. Nors su kandidato mintimis galima ir nesutikti, norisi jam padėkoti už operatyviai atsiųstus išsamius ir atsakingus atsakymus. Juose A. Butkevičius aršiai kritikuoja jau pradėtą aukštojo mokslo reformą, bet kaip ir daugelis kitų reformos kritikų nepateikia jokių aiškių alternatyvių pasiūlymų. „Jei tapčiau Prezidentu, turėčiau galimybę skirti naujos Vyriausybės vadovą, tuomet keistųsi ir ministrų kabineto sudėtis bei visa politikos kryptis, – atsakymuose žada A. Butkevičius, bet neįvardina, kokia ta kryptis būtų. Šis kandidatas pozityviai vertina jaunimo dalyvavimą politiniuose procesuose ir mano, kad valdžia turėtų atsižvelgti į jaunimo poziciją priimdama sprendimus. „Turbūt didžiausias paskatinimas yra matomas rezultatas, kad tavo darbas ir pastangos nenuėjo veltui. Todėl valdžia, spręsdama svarbius jaunimui klausimus, privalo atsižvelgti į jaunimo nuomonę ir rasti kompromisą“, – teigia socialdemokratas A. Butkevičius.

Po kelių dienų klausimus išsiuntus pakartotinai, į juos suskubo atsakyti Kazimiera Prunskienė. Ji, kaip ir A. Butkevičius, išvardino daugybę aukštojo mokslo reformos spragų ir problemų. „Mokslo ir studijų kokybei užtikrinti reikalingas didesnis šios srities finansavimas, dėstytojų atlyginimų normalizavimas, mokslo, studijų ir verslo integracija, didesnis verslo investicijų į mokslą skatinimas. Viena iš formų – „slėnių“ projektų įgyvendinimas, tarptautinis bendradarbiavimas“, – tokias reformos alternatyvas vardina kandidatė. Ji taip pat pasisakė už jaunimo dalyvavimą, priimant aktualius sprendimus ir teigė, kad tai būtų galima daryti per organizacijų atstovus.

REKLAMA

Rinkimų lyderė Dalia Grybauskaitė, Darbo partijos deleguota Loreta Graužinienė, partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininko pirmasis pavaduotojas Valentinas Mazuronis ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininkas Valdemaras Tomaševskis atsakymų į mūsų pateiktus klausimus kol kas neatsiuntė. Pateikiame pilnus ir visiškai nekoreguotus A. Butkevičiaus ir K. Prunskienės atsakymus į visus penkis mūsų pateiktus klausimus (jei sulauksime kitų kandidatų atsakymų, juos taip pat publikuosime).

1. Kokias matote didžiausias Lietuvos švietimo sistemos problemas? Ar žinote būdų, kaip jas spręsti? Ar imtumėtės kažkokių veiksmų šioje srityje, jei taptumėte prezidentu?



A. Butkevičius:
Nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos aukštasis mokslas padarė nemažą pažangą, tačiau reformas reikia tęsti, tik ne tokias, kokių griebėsi dabartinė valdančioji koalicija. Lietuvos mokslininkai yra žinomi ir pripažįstami visame pasaulyje, o kai kurių aukštųjų mokyklų absolventai tiesiog graibstomi kitų valstybių. Puikiausias pavyzdys – medikai, kurie pabaigę mokslus Lietuvoje yra kviečiami ir viliojami dirbti užsienyje. Tačiau net ir iki reformos mačiau taisytinų dalykų. Ar tokiai nedidelei valstybei reikia tiek daug universitetų ir kolegijų? Ar iš tiesų aukštųjų mokyklų konkurenciją Lietuvoje galima vadinti sveika? Manau, kad kai kurios sritys pasirenkamos dėl populiarumo, nors yra nepamatuotos studijų lygiu ar galimybe įsidarbinti. Kai kurias specialybes renkamasi tik dėl greito diplomo gavimo kriterijaus, todėl aš esu už reformą, kuri užtikrintų aukštojo mokslo kokybę ir prieinamumą. Kol kas tokios reformos nėra. Mums reikia konkuruoti su kitų pasaulio valstybių aukštosiomis mokyklomis. Negalima išspręsti universitetų programų gausos problemos per ėjimą bankroto link, manau, mes turėtume viešai diskutuoti apie galimą kai kurių aukštųjų mokyklų apsijungimą, programų pasidalijimą, kad specialistai būtų ruošiami kokybiškai.

REKLAMA

Esu įsitikinęs, jog mokslo kokybės garantas yra ne konkurencija, bet prieinamumas. Reikia, kad studijų įmokos būtų fiksuotos, kokios buvo Lietuvoje ir daugelyje Europos Sąjungos valstybių. Gerai besimokantys studentai turėtų būti atleisti net ir nuo šios įmokos. Bet reikėtų pergalvoti ir gerai besimokančiojo sąvoką. Dėl šito termino dar reikia diskutuoti, svarbiausia, kad nebūtų atsisakoma rotacijos principo. Jei tapčiau Prezidentu, turėčiau galimybę skirti naujos Vyriausybės vadovą, tuomet keistųsi ir ministrų kabineto sudėtis bei visa politikos kryptis. Tik tokiu atveju į valdžią galėtų ateiti žmonės, kurie siekia ne revoliucijos dėl pačios revoliucijos, o tikros aukštojo mokslo kokybės ir prieinamumo.

K. Prunskienė: Esu tikra: Lietuva be kokybiško švietimo ir studijų, konkurencingų mokslo tyrimų – tai Lietuva be ateities. Efektyvi ir konkurencinga studijų ir mokslo sistema yra Lietuvos visuomenės ir ūkio klestėjimo, ilgalaikio konkurencingumo pagrindas, kiekvieno jos piliečio visaverčio gyvenimo ir tobulėjimo esminė sąlyga. Lietuva, nebūdama turtinga gamtiniais ištekliais, savo konkurencingumą gali užsitikrinti aukšta gamybos ir paslaugų kokybe, inovatyvumu, kurdama žiniomis ir šiuolaikinėmis technologijomis pagrįstą ekonomiką, visas jos šakas. Tame procese žmogiškieji ištekliai – svarbiausi.

Sunkmetis užklupo Lietuvą neišsprendus daugelio švietimo, mokslo ir studijų problemų. Prie objektyvių priežasčių – lėšų stygiaus, prisideda užsitęsęs partijų nesusikalbėjimas ir ministerijos vadovų patirties stoka. Kokybiškas švietimas ir studijos gali tapti sunkiau prieinami, ypač kaimo vaikams ir jaunimui. Sumažėjęs moksleivių skaičius regionų mokyklose riboja galimybes užtikrinti aukštos kokybės ir įvairiapuses žinias tradiciniais mokymo metodais. Todėl ypač aktualus visuotinis mokyklų internetizavimas, kurio spartinimą gali sukliudyti finansinė krizė ir Vyriausybės negebėjimas ją sustabdyti. Šios iškeltos problemos ir būtų pagrindinės, kurių sprendimą inicijuočiau, tapusi LR Prezidente.

REKLAMA

2. Kaip vertinate Seimo jau patvirtintą ir pradėtą vykdyti aukštojo mokslo reformą? Ar pritariate jos principams? O jeigu nepritariate, kokias galite pasiūlyti alternatyvas?

A. Butkevičius: Šitam valdžios vyrų pasityčiojimui iš dabar į aukštąsias mokyklas stojančio jaunimo ir jų tėvų pritarti negaliu. Mes – socialdemokratai, kovojome, kad šitaip neatsitiktų, deja – mūsų mažuma, ir mūšį pralaimėjome. Prisidengdami siekiu išspręsti aukštojo mokslo kokybės kėlimo klausimus, liberalai ir juos palaikantys konservatoriai sumanė įgyvendinti „laukinės rinkos“ principus. Nesuklysiu pasakydamas, kad jų „krepšelių“ ideologija pasiskolinta iš Bangladešo ar Lotynų Amerikos kraštų ir perkeliama pas mus, tarsi mes būtume kokie antrarūšiai ar trečiarūšiai gentyse gyvenantys žmonės, pirmą sykį sužinoję apie aukštųjų mokyklų finansavimo principus. Aš manau, kad aukštasis mokslas turi būti prieinamas visiems Lietuvos jaunuoliams. Manau, kad atsivėrus Europos sienoms, tapo svarbu parengti Lietuvoje tokius specialistus, kurie galėtų kaip lygūs su lygiais kovoti Europos darbo rinkoje, kad Lietuva kovotų dėl investicijų į šalies pramonę ir verslą, kad būtume pajėgūs ne tik įgyvendinti sukurtas technologijas, bet ir patys kurti naujas.

K. Prunskienė: Šiemet balandžio mėnesį LR Seimo priimtas mokslo ir studijų įstatymas ne tik kad neišsprendžia daugelio problemų, bet dargi jas paaštrina. Dabartinės valdžios mokslo ir studijų reforma grindžiama beatodairišku laisvos rinkos principų perkėlimu į mokslą ir studijas. Ji sukuria prielaidas, kad aukštųjų mokyklų autonomija gali būti apribota sukūrus politizuotą aukštųjų mokyklų tarybų modelį. Privataus studijų sektoriaus valstybinis finansavimas per studijų krepšelį, kol dar nepakankamai finansuojamos valstybinės mokslo ir studijų institucijos, gali sukelti problemų veikiančioms aukštosioms mokykloms, ypač regioninėms. Įmokų už studijas modelis verčia studijuojančius ir jų šeimas prasiskolinti, daro aukštąjį mokslą dar mažiau prieinamą. Jis palankus bankams, bet ne jaunimui. Studijų paskolų sistema per privačius bankus nepagrįstai išplečiama tuomet, kai valstybei reikės garantuoti itin aukštas šių paskolų palūkanas. Tai būtina keisti.

REKLAMA

Socialinėmis daugumos šeimų galimybėmis neparemta mokslo ir studijų reforma prasilenkia su konstitucine teise į nemokamas studijas gerai ir labai gerai besimokantiems kolegijų ir aukštųjų mokyklų studentams. Įmokų už studijas našta daugeliui šeimų, auginančių gabius vaikus, daro jas sunkiai prieinamas, didina visuomenės socialinę poliarizaciją. Studijų krepšelio principas neskatina aukštojo mokslo prieinamumo nepriklausomai nuo turtinės ar socialinės padėties. Nepalankus studijų finansavimas išstumia dalį socialiai pajėgesnių studentų ir jų privačias lėšas į kitų šalių aukštąsias mokyklas. Nepaisoma akademinės visuomenės, studentų, profsąjungų ir kitų organizacijų nuomonės šiais klausimais; tai gimdo konfliktą ir didina žmonių, ypač jaunimo, nepasitikėjimą savo valstybe ir ateitimi. Naujojo įstatymo įgyvendinimas netruks atskleisti šių problemų aštrumą ir pasekmes. Tai ir vėl gali pareikalauti jį koreguoti. Sistemai reikalingas atviras dialogas ir gebėjimai tartis su visuomene.

Naujasis Prezidentas formuodamas Vyriausybę turi pasitelkęs akademinę visuomenę, jaunimo organizacijas įvertinti jos, programos racionalumą šioje srityje bei švietimo ir mokslo ministro kompetenciją. Kai kuriuos ydingus įstatymo punktus būtina pakoreguoti dar iki rugsėjo 1 d. Mokslo ir studijų kokybei užtikrinti reikalingas didesnis šios srities finansavimas, dėstytojų atlyginimų normalizavimas, mokslo, studijų ir verslo integracija, didesnis verslo investicijų į mokslą skatinimas. Viena iš formų – ,,slėnių“ projektų įgyvendinimas, tarptautinis bendradarbiavimas.



3. Kaip konkrečiai Jūsų vadovaujama Prezidentūra skatintų jaunimo saviraišką, pilietines jaunimo iniciatyvas, jaunų žmonių dalyvavimą aktyvioje politinėje veikloje?

A. Butkevičius: Aš manau, kad jaunimas, kuris domisi politika, tikrai randa saviraiškos būdų – yra gausybė organizacijų, kuriose iniciatyvus jaunimas turi progą aktyviai dalyvauti politinėje veikloje. Nebūtinai sakau, kad jaunimas turi stoti į partijas, bet galima kiekvienoje srityje atrasti nišą, kurioje įmanoma ką nors gero nuveikti šalies ir savo labui. Pats paprasčiausias pavyzdys – Studentų atstovybė – šios organizacijos jaunimas aktyviai dalyvauja ir politikoje, susijusioje su aukštuoju mokslu.  Pasidomėkite Lietuvos jaunimo organizacijų taryba. Mano nuomone, pilietinės iniciatyvos turėtų būti skatinamos keliais būdais – Prezidentūra turi ieškoti galimybių bendradarbiauti su įvairiomis jaunimo organizacijomis, pasirūpinti kryptinga veikla kai kuriose srityse, sprendžiant aktualius jaunimui klausimus. Įvairiomis akcijomis ir renginiais būtų skatinamas jaunimo aktyvumas ir pilietiškumas, o tai yra svarbu jaunai asmenybei, integruojantis į visuomenę. Turbūt didžiausias paskatinimas yra matomas rezultatas, kad tavo darbas ir pastangos nenuėjo veltui. Todėl valdžia, spręsdama svarbius jaunimui klausimus, privalo atsižvelgti į jaunimo nuomonę ir rasti kompromisą.



K. Prunskienė:
Mano manymu, tik kalbėjimasis ir įsiklausymas į jaunimo nuomonę, jų balsų išgirdimas gali paskatinti jaunų žmonių aktyvesnį įsitraukimą į politinį ir visuomeninį gyvenimą. Todėl ir tapusi LR Prezidente akademinę visuomenę, studentų ir kitas jaunimo organizacijas kviesiu atviram dialogui ir nuolatiniam pasitarimui jiems rūpimais, su jų ir valstybės ateitimi susijusiais klausimais. Įtrauksiu jaunimo atstovų į patarėjų korpusą. Remsiu nacionalinio masto ir tarptautinius jaunimo forumus.

REKLAMA

4. Ar Jums rūpi, jog jaunimo organizacijų atstovai būtų įtraukti į jaunuomenei aktualių sprendimų priėmimo procesą? Ar matote konkrečių būdų, kaip tai padaryti? Pavyzdžiui, ar nevertėtų kviesti jaunimo organizacijų narius į įvairių Seimo komitetų posėdžius, kur šie galėtų išreikšti savo pozicijas, pageidavimus?



A. Butkevičius:
Man svarbus kiekvienas Lietuvos žmogus – ar jis pensininkas, ar studentas. Gal pasirodysiu sentimentalus ir banalus, bet pasakysiu, kaip kadaise yra sakęs žymusis J.V.Gėtė – „Jaunystės ydų nereikia saugoti iki senatvės, nes senatvė turi savų”. Kol esi jaunas, galvoje knibžda pačių įvairiausių minčių, o šios vėliau kažkam gali pasirodyti labai ypatingos, todėl sakau, kad kiekvienas Lietuvos jaunuolis privalo būti aktyvus. Esu įsitikinęs, kad niekas geriau nesupras, ko reikia studentui, negu pats studentas, todėl būtina atsižvelgti į jaunimo organizacijų nuomonę, sprendžiant jiems aktualius klausimus. Dar socialdemokratams dirbant mažumos Vyriausybėje, tarp patarėjų buvo ir jaunimo atstovas. Manau, kad tokią praktiką reikėtų tęsti. Yra ir kitų būdų, kaip bendradarbiauti – vienas iš jų – Jūsų pasiūlytasis. Seimas turėtų kviestis į komitetų posėdžius jaunimo organizacijų atstovus. Tai yra leidžiama, tačiau turi būti planuojama iš anksto, ir galiausiai, privalome ne tik išklausyti, bet ir atsižvelgti į jaunimo pageidavimus.



K. Prunskienė:
Turiu ilgametę >25 pedagoginio, mokslinio ir vadovaujančio darbo aukštosiose mokyklose (VU – 23 metų, VGTU ~ 3 metai ir kt.) patirtį. Todėl man ši svarbi sritis rūpi ne tik kaip politikei, o ir habilituotai daktarei, profesorei. Kaip jau ir ką tik minėjau, esu tikra, kad jaunimas turi teisę neabejotinai būti išgirstas visuose lygiuose, išsakyti savo nuomonę bei aktyviai dalyvauti aktualių sprendimų priėmimo procese. Tai jie geriausiai galėtų daryti per savo organizacijų atstovus. Seimo komitetų posėdžiai turi būti atviri jaunimo atstovams ir  be atskirų kvietimų su teise teikti klausimus ir išsakyti savo siūlymus.

REKLAMA

5. Ką pasakytumėte jaunimui, siekiančiam išvykti iš Lietuvos? Ar galėtumėte nurodyti, kodėl prasminga likti ir kurti ateitá savo Tėvynėje?



A. Butkevičius:
Suprantu, kad ne vienas jaunas žmogus, besimokydamas ar jau baigęs mokslus iš savo šalies tikisi kažko materialaus – tikisi darbo, tikisi atlyginimo, tikisi normalaus žmogiško gyvenimo, kurio mes visi nusipelnėme. Taip pat suprantu, kad neretai jaunimas visų tų mano minėtų dalykų nesulaukia, nusivilia ir skuba į užsienį, kur, rodos, žemė minkštesnė ir duona saldesnė. Bet iš tiesų, laikui bėgant, kiekvienas supranta, kad užsienyje jų niekas nelaukia, kad tenka ir ten lenkti nugarą, jei nori užsidirbti. Užsienyje visada būsi svetimas, Lietuvoje – savas tarp savų. Kiekvieno žmogaus pasirinkimas, kaip jam elgtis, tačiau aš skatinu jaunimą pasilikti, ir savo bendru darbu siekti, kad visa tai, ko trokštame, būtų įgyvendinta čia – tėvynėje. Tvirtai tikiu, kad ateis diena, kai to pasieksime. Tikėkite ir Jūs.



K. Prunskienė:
Išvykimui iš Lietuvos esti įvairių tikslų ir motyvų: noras studijuoti ar kaip nors kitaip tobulinti savo žinias, siekimas pažinti kitas šalis, poreikis užsidirbti. Svarbiausia, kad vėliau tos žinios būtų panaudojamos čia, Lietuvoje. Apmaudu kai išvykimo priežastys kyla iš būtinybės pragyventi. Todėl pirmiausia reikia keisti Vyriausybės politiką, kuri sudarytų sąlygas ekonomikos augimui ir įvairesnes bei palankesnes galimybes jaunimui turėti darbą, priimtinas socialines sąlygas (būsto, vaikų auginimo ir kt.), o tuo pačiu – ir galimybę kurti ateitį savo Tėvynėje.

Esu tikra, kad kiekvienas tikras savo šalį mylintis lietuvis ar Lietuvą Tėvyne laikantis kitos tautinės grupės asmuo,  savo intelektą, žinias, patirtį, energiją turėtų naudoti savo, o ne svetimos šalies labui, jaustis reikalingas savo Tėvynei. Tai priklauso ne vien nuo jo natūralių patriotinių jausmų, bet ir nuo valstybės rūpinimosi savo jaunąja karta ir jos ateitimi.



Armas Rudaitis
, www.vjk.lt


Rašyti komentarą...
D
Dievo duotas
2009-05-15 15:23:12
Pranešti apie netinkamą komentarą
Ka gi daugiau jie gali pasakyti,tuščiažodžiavimas ir daugiau nieko.Ne prezidentai sprendžia šiuos reikalus,nors kai ką inicijuoti gali,bet nereikia manyti,kad dėl to kas nors labai pasikeis.Gyvename laikotarpį,kurio principas - mokėk už viską.Negali - gyvenk kaip gali,tokia liberalizmo filosofija.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų