Streikuoja dalis mokytojų. Absoliuti dauguma likusių mokytojų streikuojančius, ko gero, palaiko. Negalima nesutikti, kad mokytojai dirba daug ir sunkiai, o uždirba nedaug, ir turėtų uždirbti daugiau. Tačiau streikas kaip priemonė savo reikalavimams pasiekti kelia abejonių, beje, kaip ir kai kurie streikuojančių mokytojų reikalavimų aspektai.
Visų pirma apie patį streiką. Teisė streikuoti įtvirtinta konstituciškai, tačiau streikas yra ne kas kita kaip sutartinių įsipareigojimų sulaužymas. Sudarius darbo sutartį, kuria įsipareigojama atlikti tam tikrą darbą už tam tikrą atlyginimą, šios sutarties būtina laikytis abiems pusėms. Negalima nei nustoti mokėti atlyginimą, nei nustoti dirbti. Streikas yra organizuotas, arba, kai kas sakytų, civilizuotas, būdas paskatinti keisti sudarytą sutartį. Tačiau tai nepanaikina fakto – streiku laužomas susitarimas.
Be abejo, mokytojai nėra įpareigoti būti patenkinti jiems mokamu atlyginimu. Daugelis pagrįstai ir nėra. Tačiau tikrąją mokytojų nuomonę dėl atlyginimų ir tikrąją padėti parodo ne streikas, o tai, kiek gerų mokytojų palieka mokyklą ir, moksleivių apmaudui, išeina dirbti kitur. Jei valdžia ir turi susirūpinti padėtimi mokyklose ir mokytojais, tai ne dėl to, kad profsąjungos suagitavo streikuoti, o dėl to, kad daug kur, mokytojų trūksta, ir kad mokytojų gretas retai papildo gabus jaunimas.
Paradoksalu, kad mokytojai streikavo ne tada, kai blogiausia – kai atlyginimai mokytojams kilo mažiau nei kitiems, o tada, kai kyla daugiau nei kitiems darbuotojams. Šiemet mokytojų atlyginimai padidinti penktadaliu ir dar bus padidinti nuo rugsėjo. Tai aiškiai parodo, kad streikuojama tada, kai manoma, kad galima išsireikalauti dar daugiau. Štai čia ir visas streiko kaip priemonės patrauklumas – kuo daugiau galimybių sukurti nepatogumo visiems kitiems turi streikuojantys, tuo daugiau šansų išsireikalauti reikalavimų patenkinimo.
Tiesa, kad mokytojų ir kitų švietimo darbuotojų atlyginimai yra nedideli. Tačiau pažiūrėkime į atlyginimus iš kiek kitos – ekonominės pusės. Atlyginimai mokytojams nustatomi kiek kitaip nei daugumai dirbančiųjų Lietuvoje. Daugumai atlyginimai priklauso nuo atitinkamų darbų paklausos, pasiruošusių tą darbą dirbti pasiūlos, ir šiuo darbu sukuriamos vertės, t.y., produktyvumo. Švietime visa tai tarsi neveikia. Atlyginimai nustatomi pagal centralizuotai nustatytą mokytojų kvalifikaciją ir neatspindi nei pasiūlos, nei paklausos, nei to, kaip konkrečiai dirba vienas ar kitas mokytojas.
Prisiminkime vieną istoriją iš Klaipėdos. Buvo mokykloje keturios pradinės klasės. Tačiau štai šiais mokslo metais pirmokų į mokyklą susirinko tik tiek, kad užpildytų tris klases. Natūralu kad vienai iš keturių mokytojų nebeliko darbo. Atrodytų, ne tokia ir didelė problema būtų. Juk visi žinome, kad mokytojų atlyginimai maži, mokytojų trūksta. Tad atleidžiama mokytoja turėjo būti apipilta pasiūlymais iš kitų mokyklų. Dar daugiau – ji lyg ir turėtų galvoti, kad štai pagaliau esu atpalaiduota nuo tos moralinės pareigos mokyti mokinius ir galiu eiti ieškoti kito, geresnio darbo, arba eiti į pensiją.
Tačiau realybėje buvo viskas priešingai. Nei viena mokytoja nenorėjo mesti mokytojos darbo ar ieškotis darbo kitoje mokykloje. Greičiausiai darbo pasiūlymų kitose mokyklose tiesiog nėra. O jei nėra, tai ar galime sakyti, kad mokytojų atlyginimai yra tokie maži?.. Dar liūdniau yra tai, kad iš darbo atleista buvo kaip tik ta mokytoja, kuri buvo jauniausia ir labiausiai pageidaujama tėvų. Kitoms pensinio amžiaus artumas, ilgesnis darbo stažas, ir, galbūt, netgi narystė profsąjungoje padėjo. Tai rodo viena – ne apie moksleivius, ne apie mokymo kokybę, ir, atitinkamai, ne apie gerų mokytojų pritraukimą ar išlaikymą šiandien dažnai galvojama švietimo sistemoje. Dar daugiau – ši istorija iliustruoja, kad ne su visų specialybių mokytojais situacija vienodai sunki.
Mokykloje dirba visokių mokytojų, ir situacija su atlygimais yra labai įvairi. Dauguma mokytojų iš tikrųjų uždirba per mažai. Bet yra ir mokytojų, kurie uždirba nepagrįstai daug, o tiksliau, kurie apskritai galbūt neturėtų dirbti mokykloje nes neatspindi pagrįstų lūkesčių, kuriuos turi vaikai, tėvai ir visa visuomenė. Vienokios ar kitokios patirties arba žinių apie mokyklas ir mokytojus turime beveik visi. Tad užduokime sau klausimą – negi nesame sutikę mokytojų, kurie visų pirma patys turi rimtai pasikeisti, o ne reikalauti atlyginimo pakėlimo? Ir priešingai – negi nesame sutikę mokytojų, kurie jau senai metė mokyklą dėl to, kad nebuvo įvertinti nei finansiškai, nei moraliai, arba tokių idealistų, kurie visą save mokiniams pasiryžę atiduoti.
Ne paslaptis, kad streikuojantys mokytojai kalba ne tik apie atlyginimus, o ir apie darbo sąlygas. Jos dažnai tikrai nepavydėtinos, tačiau nemaža dalis mokytojų galvoje turi ne nušnerkštas mokyklas su neretai tik lauko tualetais, o ką kitą. Paklausykime, kiek dažnai mes išgirsime, kad šiandien mokytojui „nebėra priemonių susitvarkyti (!) su vaikais“... Galbūt tiesa, kad destruktyviai besielgiantys mokiniai tapo problema. Pagrindinė priežastis yra ta, kad geras mokinys, ar blogas, besimokantis, ar besikeikiantis ir besimušantis, sistema liepia visus vienodai gerbti, mylėti ir mokykloje laikyti. Tačiau mokytojai, kurie nori su mokiniais „tvarkytis“, o ne juos lavinti, galbūt irgi yra viena iš šios problemos priežasčių.
Tie, kurie šiandien agituoja už streiką, kartais elgiasi keistai. Štai skaičiuojant kiek padidės mokytojų atlyginimas neretai girdime skirtingus skaičius. Viena iš priežasčių – neretai iš padidėjusių atlyginimų atimama infliacija arba tai, kiek atlyginimas didės visiems biudžetininkams. Galiausiai, lyginantis su kitų profesijų atstovais užmirštama pasilyginti nefinansiniais aspektais. Pavyzdžiui, kad mokytojai vasarą – apie du mėnesius – atostogauja ir dar turi ne mažiau kaip mėnesį faktinių papildomų atostogų.
Ką streiko akivaizdoje turėtų daryti valdžia? Streikas – tai dar vienas priminimas, kad švietime ne viskas gerai. Tačiau spręsti problemas reikia ir ne streikais, ir ne masiniais atlyginimų pakilimais. Jei pagrįstai manome, kad švietimas turi kainuoti brangiau nei šiandien, tai ir sprendimas turi būti atitinkamas – didinti moksleivio krepšelį. Mokyklos turi tapti tikrasis mokytojų darbdavys, joms turi būti palikta galimybė šį moksleivių krepšelį panaudoti mokytojų atlyginimams kelti. Konkurencija tarp mokyklų turi būti ne mažinama ir planuojama, kaip dabar, o atvirkščiai – leidžiama ir skatinama. Dėl daugelio priežasčių. Įskaitant ir dėl to, kad geriausi mokytojai galėtų iš tikrųjų gyventi geriau. Tol, kol atlyginimus visos Lietuvos mokytojams nustatinės susėdę švietimo ir finansų ministrai, tol negalime tikėtis, kad geri mokytojai uždirbs gerai, o blogi turės ieškotis kito darbo.
