2014-ieji, tiksliau, pirmieji tų metų mėnesiai, į istoriją įeis kaip laikotarpis, kai Maskvos valdovo įtaka ir jo populiarumas pasiekė viršūnę.
Didžiosios slavų valstybės veiksmai visiems mums neleido užmiršti fakto, kad amžinų sutarčių ir taisyklių, deja, nėra. Priklausomai nuo geopolitinių aplinkybių, vidinės padėties konkrečioje visuomenėje, jos išsivystymo lygio ir daugelio kitų subjektyvių bei objektyvių aplinkybių, vienos valstybės savo kaimynių atžvilgiu stiprėja, kitos silpsta arba visai išnyksta.
Šiuo atveju Rusijos ir kitų valstybių, konkrečiai – Rusijos iš Ukrainos, santykiai, žvelgiant iš istorinės perspektyvos taško, negali būti vertinami kaip išskirtinis atvejis. XXI amžiuje tam tikros teritorijos aneksija yra precedento neturinti naujiena. Tačiau XXI amžius tęsis dar gerus 86 metus, todėl, atsižvelgiant į nuolat kintančią politinę, ekonominę, religinę, demografinę situaciją pasaulyje, naujų valstybinių sienų atsiradimas tėra laiko klausimas.
Šiame kontekste Vladimiras Vladimirovičius Ukrainai ir pasauliui priminė kelias užmirštas ar primirštas pamokas.
Pirmoji pamoka
Kiekvienos valstybės valdymo principai turi būti aiškūs jos gyventojams. Jeigu tai yra monarchija – tai monarchija (pavyzdys – Saudo Arabija). Jei demokratija – tai demokratija (pavyzdys – Šveicarija, Islandija).
Išvada. Demokratinės valstybės pagrindiniuose savo įstatymuose paprastai deklaruoja, kad tautai priklauso suverenitetas ir niekas negali jo varžyti ar riboti, savintis visai tautai priklausančių suverenių galių. Tačiau iš tikrųjų dažnai sudaromos visos įmanomos kliūtys, kad tautos balsas neturėtų jokios įtakos, priimant svarbius valstybei klausimus.
Režimai, ignoruojantys eilinių piliečių konstitucines teises, labai rizikuoja, kad išmušus valandai X tie patys piliečiai ignoruos ir valstybę reprezentuojančią valdžią. Galbūt net atsiras norinčių „suvesti sąskaitas“. Neįtraukus tautos į bendrų reikalų tvarkymo procesą, joks išlaidų gynybai didinimas, kad ir iki 5 proc. BVP, valstybės saugumo nesustiprins.
Aneksuotose Rusijos žemėse Ukraina kariuomenės turėjo kelis kartus daugiau, negu jos dabar turi Lietuva.
Antroji pamoka
Korumpuotos ir todėl skurdžios, praskolintos valstybės, kurių gyventojų skaičius dėl emigracijos ir demografinės situacijos vis mažėja, kuriose pragyvenimo lygis tarp atskirų regionų katastrofiškai skiriasi, kuriose kompaktiškai gyvena nacionalinės mažumos, kurių valstybingumo patirtis yra trumpa, o kaimynai stipresni (didesni), žymiai labiau rizikuoja savo teritorijos vientisumu negu valstybės, kurios tokių problemų neturi arba jos yra mažesnės.
Išvada. Valstybių, kurios pagal šiuos kriterijus rizikuoja savo teritoriniu vientisumu, pasaulyje yra labai daug. Kai kurios jau ir taip stipriai nukraujavusios šalys iki XXII amžiaus be jokių karų gali netekti iki pusės gyventojų. Kitose šalyse atvirkščiai – gyventojų skaičius ir toliau sparčiai didės ar bent jau laikysis panašus, kaip yra dabar. Todėl naujų valstybinių sienų atsiradimo tikimybė Europoje ir pasaulyje per artimiausią dešimtmetį yra lygi 100 proc.
Po Krymo ir Kosovo precedentų bet kuriai stipresnei ir agresyviau nusiteikusiai valstybei net psichologiškai būtų žymiai lengviau aneksuoti kitų valstybių teritorijas ar jose kurti „nepriklausomus“ politinius darinius.
Dauguma Rytų Europos valstybių puikiai tenkina aukščiau išvardytus kriterijus, todėl, norėdamos išlikti, jos turėtų keisti savo valdymo pobūdį.
Trečioji pamoka
Kiekvienos valstybės ir jos piliečių saugumas yra pirmiausia jos pačios, o ne šalių kaimynių ar sąjungininkų (jei tokių yra) reikalas.
Išvada. Jei valstybė nesugeba veiksmingai savęs ginti politinėmis, ekonominėmis, o reikalui esant ir karinėmis priemonėmis, sunku tikėtis, kad ji sulauks realios, o ne deklaratyvios pagalbos iš išorės. Svarbiausia kiekvienos valstybės saugumo garantija yra jų piliečių lojalumas. Tai užtikrina ne tik realios pilietinės teisės, bet ir oraus gyvenimo galimybė.
Krymo pusiasalį Rusiją būtų mačiusi kaip savo ausis, jei Ukrainos ir kartu Krymo Autonominės Respublikos gyventojų generuojamos pajamos būtų buvusios beveik trys kartus didesnės negu Rusijos Federacijos piliečių. Deja, viskas buvo atvirkščiai.
Ketvirtoji pamoka
Nacionalinės mažumos turės daugiau teisių.
Išvada. Aneksuojant Krymą, itin svarbų vaidmenį vaidino tautinės mažumos. Ypač rusų ir totorių. Labai svarbus veiksnys, padėjęs V. Putinui praktiškai be kraujo užimti pusiasalį, buvo vietinių rusų parama.
Ne tik Ukraina, bet ir Lietuva, Latvija, Estija turės peržiūrėti savo politiką nacionalinių mažumų atžvilgiu ir suteikti joms daugiau teisių. Greičiausiai taip elgsis ir Rusija. Kryme gyvenantiems totoriams ji suteiks daugiau teisų negu jų turėjo senieji gyventojai, pusiasalį valdant Kijevui.
Penktoji pamoka
Rusija greičiausiai vien Krymu neapsiribos.
Išvada. Itin sėkminga Krymo aneksija neabejotinai paskatins tolesnę Rusijos ekspansiją. Ypač po to, kai Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų politikai paskelbė tokias baisias „sankcijas“.
Pirma, Rusijos Federacijai tai yra galimybė dar labiau padidinti šalies gventojų skaičių rusakalbiais gyventojais, išplėsti vietinę rinką, „priglausti“ metalurgijos pramonę. Gauti milžiniškus akmens anglies, titnago, mangano klodus, derlingas žemes. Juk ¾ Ukrainos yra juodžemio (stepių juodžemio) zonoje.
Antra, net apkarpyta Ukraina po Rusijos lieka didžiausia pagal plotą ir penkta pagal dydį Europos valstybė. Vos ne trečdalis pačios Rusijos gyventojų. Per kelerius metus ar dešimtmetį sustiprėjusi ir priešiškai Rusijos atžvilgiu nusiteikusi nemaža kaimyninė valstybė – ne geriausia išeitis Rusijai.
Neutralizuoti Ukrainą galima tik nuolat joje keliant įtampą arba per tiesioginę intervenciją.
Antras variantas yra daug labiau tikėtinas. Įtampa šalyje kaimynėje negali būti keliama amžiais. Ši politika veiksminga tik trumpam laikui. Daugiau – kaip priemonė toliau destabilizuojant padėtį Ukrainoje ir kartu paruošiant kuo palankesnes salygas žaibiškai Rusijos kariuomenės intervencijai. Be to, tik tiesioginės intervencijos būdu, kaip ir Krymo atveju, įmanoma prisijungti naujų teritorijų.
Labai tikėtina, kad tai įvyks jau netrukus.
Juk tokios galimybės Rusija gali daugiau ir nebeturėti
Darius Kuodys
