Artėjant rinkimams pagyvėjo politinis gyvenimas. Žmonių, nusivylusių dabartine ekonomine situacija ir teisėtvarka daug, piliečių sueigos, primenančios Sąjūdžio laikus, daliai visuomenės suteikė vilties: reikia moralinio atsinaujinimo, o tauta dar gyva, dar visi neemigravo. Naujojo Sąjūdžio ilgesys stiprus, bet visuomenė jau daug kartų nusivylė kalbomis ir didžioji jos dauguma yra pasyvi.
Vienas išsimokslinęs žmogus, sėdėdamas prie kavos puodelio, prieš keletą dienų aiškino, kad Lietuvos gyvenimas negali pagerėti, kad į Seimą einama dėl savanaudiškų tikslų, o visi geromis permainomis tikį idealistai yra paprasčiausiai naivuoliai, nesuvokiantys, kad klanai neįveikiami, o dabartinio gyvenimo pertvarkos scenarijų kuria asmuo, studijavęs KGB mokykloje. Jis nepasakė nei konkrečios to asmens pavardės, nei konkretaus vardo, tik prašė patikėti. Tokių neva tai žinančių, kas viešai neskelbiama, yra ne vienas. Kažkam naudinga, kad sklinda paskalos, siekiama sumažinti domėjimąsi pilietinio gyvenimo formomis: Lietuvos sąrašo kūrimu, judėjimu už teisingumą, nepartiniu demokratiniu judėjimu ir t.t.
Vertinant situaciją iš šalies, buvo neramu, kaip judėjimai ir partijos bendradarbiaus, sudarydami Lietuvos sąrašą. Tokia marga paletė: nuo kovingų, skriaudas išgyvenusių, norinčių pasipriešinti moraliniam cinizmui eilinių žmonių iki intelektualų. Galimybės valstybiškai mąstyti ir diskutuoti skirtingos. Ar su šiuo iššūkiu, galvojau, bus susidorota. Nesėkmes jau matome.
Ar tik dalis TIESOS siekėjų kandidatuos į Seimą, būdami įrašyti į Drąsos kelio partijos sudarinėjamą Lietuvos sąrašą? Kiek TIESOS ieškotojų bus kitų partijų sąrašuose? Abejojantys visuomenės nariai svarsto, kas iš tikrųjų vyksta: ieškoma patikimiausio patekimo į Seimo būdo, vadovaujantis vien asmeniškais tikslais, ar iš tiesų norima aukotis Valstybei ir nerandama dialogo su savais? Atsakymų neturėjimas skatina netikėjimą nė viena partija, nė vienu lyderiu arba ieškoti priešų tarp savųjų. Nusivylimas, netikėjimas savo valstybe skatina cinizmą. Siekiant devalvuoti TIESOS siekiančiųjų judėjimą, ant grindinio buvo atsirandę užrašai MĖSOS. Korupcija, bejėgiškumas prieš įtakingųjų savivalę, nusivylimas savo tauta ir cinizmas pasiekė pavojingą ribą, kyla grėsmė tautos fiziniam ir dvasiniam išlikimui, valstybės suverenumui.
Veikiami vos ne visuotino negatyvizmo, nusivylimo, cinizmo, žmonės praranda gyvenimo prasmę – tai didina depresiškumą, sukelia nerimo sutrikimus, neigiamai paveikia viso organizmo sveikatą. Rezultatas: daugėja neįgalių žmonių. Medicininė socialinė darbingumo nustatymo komisija susiduria su iššūkiu: objektyviai nustatyti nedarbingumą sunkioje realybėje, kurioje ir ekspertai, ir paprasti piliečiai žino, kad dažnai neįgalumo pripažinimas nuolat sergančiam, nedirbančiam asmeniui yra galimybė išsigelbėti nuo bado. Būna, kad nedarbingumas nustatomas praktiškai sveikiems žmonėms, o penkiolika metų sergantis neįgalus asmuo staiga sužino, kad jis yra ribotai darbingas ir turi ieškotis darbo.Vėl gandai, tvirtinimai, kad darbingumo ekspertams reikia kyšio, jei nori, kad tavo negalia būtų pripažinta
Išvargintas nepriteklių ir pažeminimų, žmogus nutyla, jo dėmesį užvaldo buitis, rūpestis, kaip patenkinti fiziologinius poreikius, leidžiančius jam kaip biologinei rūšiai išgyventi. Daug apmaudo, pykčio, slogių, nesuvokiamų būsenų, nuo kurių mėginama pabėgti svaiginantis alkoholiu, narkotikais. Degraduojantis žmogus tampa svetimas tam, kuris yra išsimokslinęs, turintis darbą, autoritetą, kuris niekada nesijautė nužmogintas. Kai išgirstame, kad degradavusi motina už 5000 Lt pardavė dukrą į sekso vergiją tam, kad susimokėtų įsiskolinimą už butą, piktinamės, kad nebeliko doros, kad praradome elementarų žmoniškumą. Socialinio darbo problemos nagrinėjamos akademiniame lygyje, o viešoje erdvėje nuolat kalami pleištai tarp atskirų visuomenės grupių: intelektualai ir „runkeliai“, kedofilai ir sveikoji, mąstančioji visuomenė, seimūnai ir už kriminalinius nusikaltimus teisti N. Venckienės šalininkai.
Darnus vystymasis neatsiejamas nuo dialogo, nuo sąlyčių, jungčių ieškojimo, bet ilgą laiką žemintas žmogus pažeminimą išgyvena net tada, kai jo niekas nežemina, jis nepajėgus įsitraukti į dialogą, reikia laiko, kad išlaisvėtų mąstymas ir į tą patį reiškinį būtų atrandama daugiau požiūrių. Tačiau apie kokį dialogą galima kalbėti, kai sąmoningai neigiami arba sąmoningai falsifikuojami faktai (pavyzdžiui, visuomeninės komisijos, tyrusios gegužės 17-osios įvykius Garliavoje, išvados) kai susidorojama su kitaip mąstančiomis asmenybėmis valstybės vardu (bylos signatarams už piliečių sueigų organizavimą)? Tai jau cinizmas, totalitarizmo apraiška.
Kai pernai Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume girdėjau jauną emigrantę sakant: „Išvažiavę mes labai keičiamės. Mes keičiamės į gerą pusę. Mes atrandame kitokį požiūrį į žmogų“. Buvo liūdna tai girdėti, bet iš tiesų okupacijų ir jas lydinčių pookupacinių periodų įspaustos traumos tokios gilios, kad mes nebemokame būti paprasčiausiai žmonės: ginamės nuo savų, įžeisti užsisklendžiame, mušamės į krūtinę, kad esame neblogesni už Vakarų pasaulio žmones. Anglas atsiprašo žmogaus, kai pagarbus atstumas iki jo sumažėja, o lietuviai eidami kartais trenkiasi vienas į kitą ir tik tada sureaguoja. Tai liudija, kad iš tiesų mums būdinga nebenatūrali emocinė įtampa, o ji neigiamai veikia mūsų mentalitetą.
Vadavimasis iš traumos sunkus procesas, neigiamų jausmų išgyvenimo stadija neišvengiama. Tragedijos menas labiausiai apvalo sielą, tai žinoma nuo Antikos laikų, bet daugelyje gyvenimo sričių pastebėjau, kad dalis žmonių lieka neišgirsti arba net nutildyti, nes jų liudijimai kelia neigiamus jausmus ir prisiminimus. Baigiantis Atgimimui, neretai buvo vengiama tragiškos sovietinės patirties liudijimų, sakant, kad reikia gyventi dabartimi ir nesudaryti galimybių laisvo pasaulio žmonėms mus identifikuoti kaip pesimistų tautą. Viskas taip: praeities dabar nėra ir nėra reikalo apraudoti savo gyvenimą ir gailėtis savęs. Kol jaučiamės esą aukos, tol nesame laisvi ir kuriantys, nesame nugalėtojai. Bet asmenybės virsmui, išsivadavimui iš aukos rolės ir tapsmui laisvu piliečiu reikia laiko, o tas virsmas neįmanomas be skaudžios tiesos išsakymo. Galėjome padėti traumuotiems žmonėms atrasti ir įsisąmoninti, kad tiesos liudijimas juos išsilaisvina iš sielvarto ir leidžia patirti džiugų didėjančios vidinės laisvės ir nenugalimumo pojūtį. Reikėjo daugiau kultūrinių diskusijų, mokymo programų ir daugiau žiūrėjimo mylinčio žmogaus akimis, o ne stengtis aktyviai diegti nuostatą, kad turime vadovautis „šiuolaikiškesniu" požiūriu: pamiršti praeitį ir racionaliai žiūrėti į istoriją ir dabartį.
Analizuojant socialinius politinius procesus, nekalbama apie individualius žmogaus jausmus, sakoma, kad emocijos politikoje yra nelaimė, tačiau represavus, nuslopinus neigiamų jausmų raišką, žmogus nutyla, pasitraukia iš visuomeninių diskusijų, o tai yra prielaidos demokratijos mažėjimui. Žinoma, kai viešame gyvenime išvystame stiprų neigiamų jausmų proveržį, kai pamatome, kad tie jausmai būdingi didžiajai daliai tautos, neramu suprantant, kad emocijos gali nukreipti mąstymą negatyvumo linkme. Tokiu atveju ypač aktualu turėti savus švietėjus, savą humanistinį meną ir savo švietėjišką kultūrą.
Nebeatsimenu, kuriais metais vieno Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo metu išgirdau, kad suvažiavimuose privalu spręsti tik organizacinius klausimus, nedera kalbėti apie literatūrą. Pertraukos metu kolega kalbėjo, kad literatūrologiniai pašnekesiai suvažiavimo metu reikštų ideologizavimą, ir toks mūsų elgesys būtų nesuprantamas laisvo pasaulio rašytojams. Anksčiau negu supratome savo vaidmenį naujoje istorinėje realybėje, anksčiau negu suvokėme savo santykį su nauju gyvenimu, atradome organizacines, juridines nuostatas, jas suabsoliutinome, fetišizavome. Kai kurioms dvasinėms pagavoms ir supratimams atsirasti būtinas atsivėrimas ir mąstymas bendruomenėje. Žinoma, buvo galima būti ir mąstyti kartu su kolegomis ne suvažiavimų metu, burtis niekas nedraudė, bet viešajame gyvenime pradėjo ryškėti tendencija užsidaryti savo profesiniuose cechuose.
Nemažai ano Sąjūdžio aktyvių dalyvių, susimąstydami apie gyvenimą, pasibaigus pakiliam Sąjūdžio laikui, dabar karčiai prisipažįsta: „Mūsų nereikėjo. Mumis buvo atsikratyta“. Žmonės tapo nereikalingi, nes bankrutavo daug gamyklų ir joms pavaldžių klubų, meno saviveiklos kolektyvų. Kitais buvo atsikratyta, nes jie, visur ieškantys piktavališkų pažeidimų, buvo neparankūs, trukdantys įsigalėti tiems, kuriems svarbiausia ne Lietuva, o jų asmeninė gerovė. Dar kitiems nepakako išsimokslinimo ir gebėjimų išlaikyti ramią kūrybos dvasią kolektyve – savo prigimtimi jie neišsenkantys kovotojai. Būta daug įvairių situacijų, jos neapmąstytos kultūros erdvėje, nepritampantys naujajame gyvenime žmonės liko už brūkšnio, jų skausmas ir egzistencinė patirtis už mūsų savimonės lauko. Tai yra viena iš mūsų susvetimėjimo ir neigiamo požiūrio į savo tautinę tapatybę priežasčių. Maža žinoti, iš kokių grupių, tarpsluoksnių susideda mūsų visuomenė, kiekvieno sluoksnio žmonėms reikia sudaryti sąlygas realizuoti savo kūrybinį potencialą. Tam reikia ekonominių sąlygų, demokratijos, teisingumo ir... švietimo. Kam šiandien rūpi visuomenės dvasinės būsenos harmonizavimas? Švietimiečiai rūpinasi mokyklomis, kultūrininkai – festivaliais, menininkai kuria elito meną.
Pokalbiuose apie literatūrą po dainuojančios revoliucijos dažnai buvo primenamas H. Radauskas: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos“. Poeto misija ištarti poezijos žodį. Galima eiti laisvės šauklių - B. Brazdžionio, K. Genio keliu, galima kartu su H. Radausku sėdėti „po šakomis akacijos baltos“ ir jos į lapus dangiškam vėjui atklystant išgyventi estetinę pilnatvę – visumą, kurioje esame mes visi: ir atstumtieji, sužeistieji ir vedantys minias, ir paprasčiausiai besiilsintys. Baigiantis Atgimimo metų pakilimui, atkreipiau dėmesį, kad kai kurie kultūros žmonės stengiasi parodyti takoskyrą, išryškinti skirtingas pozicijas, o ne atrasti mūsų literatūrinės savasties turtingumą, įvairias jos dvasines būsenas. Kai intelektualų nusišalinimas nuo tautos gyvenimo pristatomas kaip vertybė, pilietiškumas silpsta. Ir ne tik pilietiškumas. Silpsta gebėjimas kritiškai mąstyti, silpsta tautos mentalitetas. Kai aktyvūs ir gerą įvaizdį visuomenėje turėję žmonės išgyvena apmaudą ir liūdesį, kai jie susitapatina su tylinčios ir kenčiančios daugumos atstovais, yra puikiausios sąlygos tarpti korupcijai, įsigalėti valdžios savivalei.
Socialinio bendradarbiavimo kokybė priklauso ne tik nuo visuomenėje vyraujančių filosofinių nuostatų, tradicijų, profesinio bendravimo reglamentų, bet ir nuo individualių psichikos procesų. Jei žmogus jaučiasi reikalingas ir įvertinamas bendruomenėje, jis stengsis prie jos prisiderinti, jai tarnauti. Į Lietuvos socialinio politinio vystymosi istoriją jau įrašyta žmonių grupę nusakanti metafora: „megztosios beretės“, ne mažiau aistrų sukėlė epitetas „patriotai- idiotai“, dabartinis laikas į istoriją įrašo „patvorinių“ vardą. Vieni žmonės yra kariai, kiti – kūrėjai, o Lietuvos visuomenė viena. Reikia dvasinio lyderio - menininko, kurio kūriniai padėtų kiekvienam iš mūsų įsisąmoninti savo vietą ir misiją, ir nekonfrontuoti su žmonėmis, siekiančiais tų pačių vertybių. Justino Marcinkevičiaus nebėra, bet jo poezija ir dramos liko, reikia skaityti ir dalintis skaitymo sukeltomis mintimis. Dvasinė rimtis gal leistų subręsti ir prakalbėti naujiems dvasios aristokratams?
Gilios kultūrinės refleksijos būtinos tautinės savimonės vystymuisi, tik dvasinis visumos aprėpimas gali mus saugoti nuo susiskaldymo, įkvėpti vilties ir suteikti jėgų po socialinių pralaimėjimų ir kasdieniniame taikiame gyvenime, kai tie, kuriems suteikėme pasitikėjimo mandatą, nepateisina mūsų lūkesčių. Daugelis mūsų žmonių socialiai, ekonomiškai nuvertinti, daugelio jų savivertė maža. Po rinkimų, kaip jie bepasibaigtų, reikės mąstyti apie Lietuvą, gyventi ir dirbti jai. Žmoniškumo principo įtvirtinimas visose gyvenimo srityse ir humanitarinės kultūros stiprinimas yra viena iš galimybių mums išlikti oriais Lietuvos žmonėmis savo žemėje.
Jūratė Sučylaitė