Su deginančiu rūpesčiu ir liūdesiu regime, kaip Lietuvoje kasdien naikinami ir niekinami krikščioniškosios Europos civilizacijos želmenys: išminties ir pakantumo, nuolankumo ir artimo meilės dorybės. Prieš keletą metų sunku būtų buvę netgi patikėti, kad liguistos sąmokslo teorijos, nepamatuoti ar netgi sąmoningai klaidinantys ar kiršinantys teiginiai, kurių šiandien gausu kalbant apie lietuvių ir lenkų santykius, gali tapti valstybių politikos dėmesio objektu ar jų santykius lemiančiu veiksniu. Nerimą kelia vis augantis visuomenės radikalėjimas ir susiskaldymas, pseudopatriotizmo apraiškos, regėtos Kovo 11-osios eitynėse.
Šovinistinė istorijos versija, žvelgianti į bendrą Lietuvos ir Lenkijos istoriją kaip į „prarastuosius amžius", iškreipia valstybės praeities viziją, atmeta ir apšmeižia bendrą abiejų tautų dvasinį, politinį ir kultūros paveldą – nuo Žalgirio mūšio iki Gegužės 3-osios Konstitucijos, nuo Aušros Vartų iki bendros kovos prieš abiejų tautų laisvės priešus – tiek 1863-iaisiais, tiek 1989-aisiais metais.
XXI-ojo amžiaus slenkstį pasiekėme, regis, įveikę praeities vaidus ir išsaugoję dviejų krikščioniškų, laisvę mylinčių tautų bendrystę. Dabar turime dėti visas pastangas, kad ta taika ir bendrystė būtų išsaugota. Siekti taikos mus įpareigoja mūsų bendras tikėjimas – dabar kaip niekad dera prisiminti Apaštalą, kalbėjusį, kad Bažnyčios ir tikėjimo akyse „nėra nei graiko, nei žydo".
Lenkų kilmės, lenkais save laikantys Lietuvos piliečiai yra Lietuvos visuomenės ir valstybės dalis. Gyvenome, gyvename ir gyvensime kartu su jais. Radikalizmas nepadės rasti bendros kalbos ir jungtis į bendros valstybės kūrimą, greičiau atvirkščiai – ugdo įtarumą ir priešiškumą, atitolina santarvės galimybę.
Raginame įveikti politines prieštaras, gesinti dažnai trumpalaikių politinių siekių kurstomą susipriešinimo ugnį, ieškoti sutarimo su Lietuvos lenkais kaip su vienos valstybės piliečiais, trokštančiais, kaip ir visi, taikoje ir ramybėje kurti savo gyvenimus, savo ir savo vaikų gerovę šioje žemėje.
Mūsų gebėjimas sugyventi su lenkais yra tautos brandumo ir europietiškumo matas. Mes, kaip didesnioji bendruomenė, turime pareigą pirmi ištiesti ranką ir pradėti susitaikymo procesą, kuris nebus lengvas ir pareikalaus daug pastangų. Siekti santarvės mus primygtinai ragina artėjanti Prisikėlimo šventė – nes kaip galėsime švęsti Velykas pirma nesusitaikę su broliais?
Vilnius, 2011 m. balandžio 10 d.
Antanas Gailius
Doc. Irena Vaišvilaitė
Prof. Alvydas Jokubaitis
Doc. Paulius V. Subačius
Prof. Danutė Gailienė
Kun. Julius Sasnauskas OFM
Prof. Rimvydas Petrauskas
