Rašydama apie tokį, atrodytų, nereikšmingą dalyką, bet pasirinkusi, sakyčiau, labai skambų pavadinimą, aišku, rizikuoju būti apšaukta PMS'ine kvaile ar dar kuo nors, tačiau kartais ir tvirčiausios uolos griūva.
Šiandien buvau parduotuvėje. Labai tingėjosi vakare eiti į tą žmonių marmalynę, bet ko nepadarysi, jei nori pagaminti virtų bulvių cepelinų, o namie, kaip tyčia, yra visko, tik ne bulvių krakmolo... Taigi einu. Pasiimu, ko reikia, na, ir dar „sugriešiju“, prisigriebiu visai man nereikalingą, bet labai viliojamai besišypsantį šokoladuką. Susiskaičiuoju prekes: jų yra lygiai dvi – taigi atsistoju į „Expres“ kasą. Veikti neturiu ką, bet žvilgsnis ima ir sustoja ties mano eilės kaimynų prekėmis. Nevalingai (kuris taip nesielgia, temeta į mane akmenį) pradedu skaičiuoti jų prekes. Taip, dar niekas tos stebuklingos 7 skaičių ribos neviršija. Kol prekes išsidėlioja prieš mane stovinti moteris. Greitai permetu akimis: va! Radau nusikaltėlę – prekių virš dešimties (tos pačios rūšies skaičiuoju kaip vieną). Kadangi pati toj vietoj esu sąžininga, primenu moteriai, kad ji pasirinko ne tą eilę. Konflikto nėra. Tiesiog moteris labai išplėtusi akis prataria: nepastebėjau. Taip, būna. Bet prisipažinsiu atvirai: nesuprantu, kaip galima nepastebėti iš tolo rėkiančio užrašo ant visur. Trumpai persimetam keliais žodžiais. Moteris mane praleidžia į priekį – ačiū jai. Mandagiai padėkoju, gražiai be pykčio atsisveikiname, bet nueidama akies krašteliu spėju pastebėti, kad kasininkė moteriai taip pat pasako pastabą. Šaunuolė, mintyse paspaudžiu kasininkei ranką (ne pirmą kartą nuo tos kasos pavaryti „nepastabūs“ pirkėjai susirenka taip sunkiai išdėliotas prekes ir nueina) ir išdidžiai kulniuoju namo gaminti tų išsvajotų cepelinų.
Eiti ne taip toli, bet nepalieka viena mintis: kodėl tiek daug žmonių galvoja, kad smulkmena nėra reikšminga mūsų visų gyvenimui? Taip, nieko nebūtų nutikę, jei nebūčiau tai moteriai pasakiusi pastabos, būčiau užtrukusi dviem minutėmis ilgiau. O kai manęs gatvėje mašina nepraleidžia eiti per perėją, kai man dega žalia, o jai rodyklė leidžia sukti į dešinę? Ar dėl to verta pykti? O gal ta smulkmena gali man kada nors kainuoti gyvybę? O jei visi staiga užsimanytų būti nors šiek tiek protingesni už kitus ir nepastebėti vienos ar kitos smulkmenos? Juk iš smulkmenų ir sudarytas mūsų gyvenimas. Jeigu nemokame būti sąžiningi net smulkmenose, kaip galime norėti gyventi geriau? Jei vairuotojas gali „beveik teisėtai“ sukti į dešinę nepraleisdamas pėsčiojo, jei „nepastebime“ nėščios moters, kai stovime „Tėvų su vaikais“ eilėje, jei abejingai praeiname pro benamį, kuris prigėręs guli gatvėje per -20, jei nesugebame iškviesti policijos piktybiškai vidury nakties gana garsiai (švelniai pasakyta, asmeninė patirtis) besiklausantiems kaimynams policijos, tai gal tada galime nepastebėti ir dar ko nors, kas jau nebebus smulkmena, bet bus mums labai naudinga? O paskui, aišku, skundžiamės – Lietuva – runkelių kraštas, niekas nieko nedaro, visi abejingi. O gal abejingi esame patys?
Ir dar vienas dalykas: kodėl tiek daug žmonių žaidžia kitų nuolankumu? Kodėl bijome reikalauti to, kas mums priklauso, numatyta įstatyme ar taisyklėse? Nesu politologė, neimsiu kalbėti apie įstatymų leidybą, tiesiog domina tie gyvenimiškieji atvejai. O ar pati laikaisi taisyklių, paklausite jūs. Taip, laikausi. Nes galvoju, kad nuo mano pačios sąmoningumo priklauso ir tai, kaip su manimi skaitysis aplinkiniai. Nepriekabiauju be reikalo, patikėkite. Tikrai manau, jog būna atvejų, kad gali atleisti kažkam kokią smulkmeną, bet abejingas ir nuolankus negali būti. Užlips ant galvos. Todėl labai gerbiu tą kasininkę, kuri sugeba „nepastebėjusiam“ užrašo žmogui priminti, kad stovi ne ten, taip pat gerbiu tuos žmones, kurie sugeba pasakyti: ei, chebra, stop, jūs elgiatės netinkamai. Juk nuo to, kad „užkerti kelią“ nors ir mažai, bet neteisybei, širdis ima spurdėti kaip po maratono, apima tikrai saldus pergalės džiaugsmas?.. Apie problemas valstybėje, kaip ir šeimoje, reikia kalbėtis, kitaip problemos nedings. Ir jei pilietis nesugeba pareikalauti to, kas jam priklauso, galbūt tai irgi piliečio, o ne valdininkų ar seimūnų problema?
Ne viskas taip paprasta, sakysite. Tikiu. Tikrai ne paprasta. Žymiai paprasčiau susikrauti lagaminus ir nuolankiai pabrukus uodegą sprukti iš valstybės, kurioje tikrai niekada nepasidarys gyventi gera, jei būsime nuolankūs. Nekviečiu kelti revoliucijos, griauti Seimo ar versti valdžios, kurią, kaip visi puikiai atsimename, išsirinkome patys (kažin kodėl tu, skaitantis šį tekstą, nebalsavai? Manai, nuo tavęs niekas nepriklauso? Tai buvai abejingas?). Tik nebijau paprieštarauti, jei matau neteisybę šalia savęs. Nesu nei nuolanki, nei abejinga. Ir net su geromis draugėmis kartais susiginčijame dėl to, kad man atrodo, jog visi privalome elgtis teisingai. Ir tam vairuotojui įkandin pagrūmoju. Balsuoti irgi ėjau. Tik tie žmonės, už kuriuos balsavau, nelaimėjo. Taigi dabar pati jaučiu tą saldumą krūtinėje, nes žinau, jog elgiausi teisingai ir teisėtai galiu krizenti į kumštį ir pasišaipyti iš tų žmonių, kurie rinko esamą valdžią.
Taigi idealistiškai siūlau visiems imti ir nuo rytojaus tapti sąžiningiems smulkmenose ir nesidairyti į kitus sakant – o jis tai irgi TOOOOKS... Gal tada ir Lietuvoje pasidarys gyventi gera. Ir dar gera pasidarys nuo minties, kad prie to gėrio prisidėjo kiekvienas iš mūsų – ir kaimynas, ir kasininkė, ir vairuotojas, sustojęs praleisti tavęs, einančio per žalią šviesą.
