Nuo šiol jau du Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvai yra pripažinti UNESCO saugomomis vertybėmis.
2008 m. gruodį vykusiame UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinio komiteto posėdyje į nacionalinį registrą buvo įtrauktas Vlado Putvinskio-Pūtvio ir jo šeimos archyvas, kaip reikšmingas dokumentinio paveldo objektas.
2009 m. balandžio 29 d. „Aušros“ muziejui įteiktas tai patvirtinantis liudijimas, kuris kartu su reikšmingiausiais V. Putvinskio-Pūvio archyvo rankraščiais bus eksponuojamas Lietuvos Šaulių sąjungos 90-mečiui skirtoje parodoje „Šiaulių krašto šauliai: istorija ir dabartis“.
2006 m. į registrą buvo įtrauktas ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus etnografinis archyvas.
Daugelyje valstybių išliko dokumentiniai archyvai, atspindintys kalbų, tautų bei kultūrų įvairovę, vienokiu ar kitokiu būdu darę įtakos istorijos raidai, kultūrai ir visuomenės evoliucijai. Dokumentinis paveldas – tarsi pasaulio atminties veidrodis, kuriam reikia tinkamos priežiūros, apsaugos, kad jis nežūtų. Siekiant šį paveldą – vertingas archyvų, bibliotekų, muziejų kolekcijas – išsaugoti, padaryti jas prieinamas kuo platesniam žmonių ratui, 1992 m. buvo pradėta UNESCO programa „Pasaulio atmintis“ (Memory of the World). Vienas šios programos tikslų – sudaryti pasaulinės reikšmės dokumentinio paveldo registrą. Nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektus registruoja nacionaliniai „Pasaulio atminties“ komitetai.
Žymaus Lietuvos visuomenės veikėjo, Lietuvos Šaulių sąjungos (LŠS) įkūrėjo ir vado, tautinės ideologijos kūrėjo ir skleidėjo, rašytojo, publicisto Vlado Putvinskio-Pūtvio ir jo šeimos archyvas – jau antrasis Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas archyvas, įtrauktas į „Pasaulio atminties“ Lietuvos nacionalinį registrą. Tai – unikalus XX a. Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo objektas. Ne tik Vl. Putvinskis, bet ir visa jo šeima įnešė svarų indėlį atkuriant Lietuvos valstybę ir kuriant jos nepriklausomybės stiprintoją bei sergėtoją – LŠS. Vl. Putvinskis dalį savo gyvenimo paskyrė Lietuvos šaulių sąjungai, nubrėžė jos veiklos gaires, rūpinosi sąjungos stiprinimu ir išskirtiniu įvaizdžiu.
Archyvas unikalus ne tik savo istorine, kultūrine verte, bet ir išsaugojimo bei suradimo istorija. Siekdami išsaugoti archyvą nuo bolševikų sunaikinimo, Vl. Putvinskio artimieji užkasė jį Graužikų dvaro (Kelmės r.) žemėje, kur jis išgulėjo beveik 50 metų. Prasidėjus atgimimui, prasidėjo ir archyvo paieška. Padedant visuomenei ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, 1989–1992 m. Putvinskių šeimos archyvas buvo surastas ir perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejui.
V. Putvinskio ir jo šeimos archyvą sudaro per 3000 eksponatų. Reikšmingiausias archyve – autentiškas ir originalus kūrybinis V. Putvinskio palikimas, kurį sudaro 364 vienetai publicistinių, filosofinių ir ideologinių straipsnių, rankraščių ir mašinraščių. Ne mažiau reikšmingas ir epistolinis Vl. Putvinskio palikimas – 359 laiškai. Archyvas padeda suvokti XX a. I pusės lietuvių tautinio judėjimo siekius, lūkesčius, sunkumus, buvusios sulenkėjusios bajorijos tautiškumo-lietuviškumo supratimą, lietuvių požiūrį į tautos gaivinimo ir valstybės kūrimo darbą, LŠS vaidmenį šiame procese. Jis yra vertingas tyrinėjant tarpukario Lietuvos valstybės ir kultūros istoriją, kalbą. Vl. Putvinskio epistolinis palikimas galėtų tapti nauju istorijos šaltiniu socialinės antropologijos ir etnologijos studijoms.
